Trečiadienį vyks iškilmingos Margaret Thatcher laidotuvės, kuriose dalyvaus karalienė Elizabeth II. Britanijos policija ketina imtis ypatingų saugumo priemonių, nes per valstybines laidotuves baiminamasi protestų ir incidentų. Užsienio žiniasklaida rašo, kad, kai viena visuomenės dalis nuoširdžiai gedi, kita švenčia ir rengia demonstracijas prieš vieną ryškiausių XX a. politikių.
Kodėl pasaulio akyse M. Thatcher tapo griežtos, bet teisingos lyderės simboliu, o Britanijoje ją visuomet lydėjo ne tik palaikymas, bet ir arši kritika?
Vieni gedi, kiti švenčia
„Margaret Thatcher – Šaltojo karo angelas ir demokratijos stebuklas“, „Nuo tos akimirkos, kai tapo Konservatorių partijos lydere, ji pradėjo keisti istoriją“ – tokias mintis publikuoja dešinieji Britanijos dienraščiai, o kairieji leidiniai neapsieina be jiems būdingos kritikos politikės atžvilgiu: „Margaret Thatcher – moteris, kuri suskaldė šalį“, „Ji parklupdė šalį ir sugriovė milijonų gyvenimus“.
Didžiojoje Britanijoje kontroversiška politine figūra laikytą M. Thatcher prieštaringai įvertino ne tik žiniasklaida, bet ir visuomenė. Nedidelė dalis gyventojų Londono Brikstono rajone, Škotijos Glazgo mieste ir Šiaurės Airijoje susirinko aikštėse ir, kaip jie patys sako, šventė M. Thatcher mirtį. Vis dėlto didžioji visuomenės dalis žinią apie vienos ryškiausios XX a. politikės netektį pasitiko su liūdesiu ir prie jos namų ėmė nešti gėles.
„Į politiką ji atėjo iš žemesnio visuomenės sluoksnio, bet turėjo daug ambicijų tapti ministre pirmininke. Aš gerbiu ją, nes ji padarė daug“, – sako „Reuters“ kalbinta britė. „Ji buvo kontroversiška figūra, bet kartu ir viena iš ryškiausių praėjusio amžiaus bričių. Ji buvo pirmoji moteris ministrė pirmininkė ir gera premjerė“, – pritaria žurnalistų sutiktas vyriškis. „Ji buvo įkvepianti politikė daugeliui kitų moterų. Taigi labai liūdna, kad ji mirė“, – sutinka ir dar viena pakalbinta moteris.
Oficialios M. Thatcher laidotuvės vyks kitą savaitę, tuo metu Britanijos parlamentas rengia specialią sesiją, skirtą buvusiai šalies premjerei, o Londono miesto valdžia svarsto, kaip būtų galima įamžinti politikės atminimą.
„Didžiosios Britanijos parlamente netgi sušaukta speciali sesija, kurioje parlamentarai išreikš pagarbą mirusiai politikei bei jos nuveiktiems darbams. Opozicijos lyderiai, tokie kaip Edas Milibandas sako, kad jeigu politikai apie M. Thatcher neturi pasakyti nieko gero, tegul geriau netgi neina į tą sesiją. Kai kurie leiboristai sako, kad negalės dalyvauti minėjime, nes turi svarbesnių reikalų, tokių kaip vizitas pas dantistą“, – pasakoja LRT radijo bendradarbis Londone Paulius Kaliačius. Jo teigimu, pradėta galvoti apie paminklą baronienei M. Thatcher Londono centre. Miesto valdžia paminklą statyti siūlo Trafalgaro aikštėje, kurioje stovi garsaus britų vadovo, admirolo H. Nelsono, kovojusio su Napoleonu, statula. Verta paminėti, kad Folklando salų gyventojai diskutuoja, ar nevertėtų pervadinti Port Stanley miesto M. Thatcher garbei.
Prabilo šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais
1925 m. spalio 13 d. Linkolnšyre, nedidelės parduotuvės savininko šeimoje gimusi M. Thatcher turėjo parodyti begalinį ryžtą ir drąsą, kad galėtų patekti į tuomet vien tik vyrų pasaulį – būti išrinktai į parlamentą, tapti konservatorių partijos lydere ir užimti tokį postą, kuris net jai pačiai atrodė nepasiekiamas. M. Thatcher tapo ne tik pirmąją ir kol kas vienintele Britanijos moterimi ministre pirmininke, bet ir įrodė, kad ir žemesnių bei neprivilegijuotų visuomenės sluoksnių atstovai gali užimti ypač aukštas pareigas.
M. Thatcher, 1979 m. tapus Didžiosios Britanijos ministre pirmininke, ekspertų vertinimu, pavyko atkurti po Antrojo pasaulinio karo prarastą Didžiosios Britanijos įvaizdį ir gerokai sustiprinti šalies ekonomiką. Šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais pirmą kartą žurnalistams kaip ministrė pirmininkė prabilusi M. Thatcher šaliai teikė daug vilties. „Ten, kur nesantaika, sukurkime harmoniją. Ten, kur klaidos, įneškime tiesos. Ten, kur abejonės, padarykime, kad atsirastų tikėjimo. O ten, kur neviltis, suteikime vilties“, – sakė ji.
Premjere tapusi M. Thatcher iš tiesų ėmėsi pertvarkų. Dėl griežtų ekonomikos reformų, pasak specialistų, susiskaldė jos pirmasis ministrų kabinetas, o gatvėse vyko protestai. 1984 m. Airijos respublikonų armija surengė pasikėsinimą į premjerę. Tūkstančiai žmonių, daugiausia profsąjungų atstovai, reikalavo keisti M. Thatcher vykdomą politiką. Tačiau ne veltui ji užsitarnavo „Geležinės ledi“ vardą ir atsisakė bet kokių pokyčių.
Didžiajai Britanijai grąžino tarptautinę įtaką
Pasak politologo Kęstučio Girniaus, M. Thatcher įvedė griežtą tvarką, palaužė profsąjungų galias. „Profsąjungos, ko gero, buvo per galingos, turėjo per daug įtakos ir sustabdė šalies modernizaciją. M. Thatcher privatizavo nepaprastai daug valstybės turtų, o tai žmonės laiko naudingu žingsniu“, – teigia politologas. Vis dėlto, K. Girniaus nuomone, konservatorius – tai žmogus, kuris supranta, kad tvarka šalyje kuriama šimtmečius ir radikaliai jos keisti negalima, nes, pradėjus griauti vienoje vietoje, gali griūti ir kitose vietose. Dėl šios priežasties kritikai M. Thatcher laiko ne konservatore, bet beveik radikalia dešiniąja, kuri pakenkė Anglijos bendruomenės gyvenimui, supriešino žmones, kastas ir vietoj solidarumo pirmenybę skyrė verslo ir piniginiams santykiams.
Kaip skelbia BBC, M. Thatcher pasaulio akyse buvo laikyta tikros britės pavyzdžiu, o namuose – moterimi, kuri suskaldė britų visuomenę. Pasak politologo Lauryno Kasčiūno, būtent užsienio politika daugelio ekspertų laikoma itin sėkminga. „Šios lyderės palikimas pasauliui galbūt netgi didesnis, – mano L. Kasčiūnas. – Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija buvo nustumta į periferiją, o M. Thatcher, sudariusi tandemą su Ronaldu Reaganu, jai sugrąžino prarastą galią ir šalis grįžo į tarptautinę areną.“
Sutarė su M. Gorbačiovu
Prisimindami aktyvią M. Thatcher užsienio politiką, politologai pabrėžia jos indėlį į Šaltąjį karą. Tuomet Britanijos premjerė ir Jungtinių Valstijų prezidentas R. Reaganas kartu stojo į kovą su Sovietų Sąjunga ir griežtai pasisakė prieš komunizmą. Tačiau, pasak politologo K. Girniaus, M. Thatcher viena iš pirmųjų pamatė, kad su Michailu Gorbačiovu Vakarai gali pradėti kalbėtis ir jis ateityje gali imtis reformų, pakeisiančių tuometinę Sovietų Sąjungą. Kaip teigia politologas, M. Thatcher neblogai sugyveno su M. Gorbačiovu – jau 1984 m., kai M. Gorbačiovas dar nebuvo generalinis sekretorius, ji pasakė, kad tai tas žmogus, su kuriuo galima bendrauti. Ir vėliau ji bendravo su M. Gorbačiovu ir kai kuriais atžvilgiais jį palaikė.
Vis dėlto M. Thatcher stengėsi sustabdyti Vokietijos susivienijimą. „Ji buvo labai griežtai nusistačiusi prieš suvienytą Vokietiją. Galima sakyti, kad nuo XVIII a. pagrindinis Didžiosios Britanijos užsienio politikos tikslas buvo užtikrinti, kad Europoje nebūtų vienos perdėm galingos valstybės (paprastai Anglijos priešas buvo Prancūzija, XX a. – Vokietija). M. Thatcher bijojo, kad Vokietija bus itin galinga, todėl labai griežtai tam priešinosi, kai kuriais atžvilgiais net buvo kovingesnė negu pats R. Reaganas“, – sako K. Girnius.
Kovodama prieš socializmą, palaikė A. Pinochetą
M. Thatcher ir R. Reaganas ekspertų vadinami neišskiriamais bendražygiais. Abu konservatoriškų pažiūrų politikai save vadino ne tik kolegomis, bet ir gerais bičiuliais. Jiedu sutarė ne tik dėl kovos prieš komunizmą, bet ir dėl nedemokratinių režimų palaikymo Artimuosiuose Rytuose ar Lotynų Amerikoje.
Vis dėlto, pasak L. Kasčiūno, tai buvo geopolitinis lyderių sprendimas – bet kokiais būdais stabdyti komunizmo plitimą pasaulyje. „9-ajame dešimtmetyje Amerika ir britai buvo suformulavę doktriną, kuri reiškė, kad sovietus reikia stabdyti bet kuriame geografiniame taške. Jeigu, pvz., galima rinktis tarp revoliucinių socialistinių jėgų, bėgiojančių su Che Guevaros vėliavomis, ir karo generolų, Amerika ir britai, be abejo, turėtų labiau remti karo generolus, nes jie – atsvara socialistinėms jėgoms. Tai buvo geopolitinis išskaičiavimas“, – pasakoja L. Kasčiūnas.
Politologas teigia, kad geriausias pavyzdys, susijęs su to meto Čilės vadovu, generolu Augusto Pinochetu, (už kurį dabar bandoma Britaniją smarkiai kritikuoti), kai JAV ir DB palaikė jo režimą, taip siekdami sulaikyti sovietų propaguojamą socializmą. Britams jis buvo ypač svarbus ir dėl Folklando salų konflikto. „Kai sistema žlugo, Šaltasis karas baigėsi, naudos principus pakeitė demokratinių vertybių principai. O M. Thatcher, kuri, pasibaigus Šaltajam karui, nuėjo nuo pagrindinės politinės scenos, liko ištikima suvokimui, kad reikia jausti pagarbą ir padėką A. Pinochetui už Folklando salų atvejį“, – tvirtina L. Kasčiūnas.
Folklando salos – M. Thatcher pergalė
1982 m. kilęs konfliktas dėl nedidelių, 13 tūkst. km nuo Jungtinės Karalystės nutolusių ir 3 tūkst. gyventojų turinčių Folklando salų, politologų laikomas viena iš ryškiausių M. Thatcher pergalių, kuri konservatoriams atnešė sėkmę per rinkimus, o „Geležinei ledi“ antrą kartą leido tapti premjere. Tiesa, politikė buvo apkaltina, kad, jos įsakymu, buvo nuskandintas argentiniečių karinis laivas „Generolas Belgranas“ ir iš 1 000 žmonių žuvo daugiau nei 300 argentiniečių. M. Thatcher laikėsi principingos pozicijos ir, kalbėdama apie iki šiol prieštaringai vertinamą britų ataką, kelis kartus pabrėžė, kad taip siekė apsaugoti karius.
„Aš manau, kad tik Britanijoje ministras pirmininkas gali būti apkaltintas nuskandinęs priešų laivą, kuris buvo pavojingas mūsų kariniam jūrų laivynui. Mano pagrindinis motyvas buvo apsaugoti vyrus, esančius mūsų laivyne. Tai buvo mano pagrindinis motyvas ir aš juo labai didžiuojuosi“, – tada kalbėjo M. Thatcher.
Skeptiškas požiūris į Europos Sąjungą
Griežta ir principinga „Geležinė ledi“ M. Thatcher buvo ir Europos Sąjungos klausimu. Nors, Europos Komisijos vadovo Jose Manuelio Barroso teigimu, politikė karjeros pradžioje buvo atsidavusi europietė, pasak L. Kasčiūno, būtent ji suformavo gana skeptišką britų požiūrį į Europos Sąjungą.
„Iš tikrųjų M. Thatcher suformulavo „kuoliukus“, nuo kurių per toli nenueita, – tai kritika pernelyg stipriai Europos integracijai arba supervalstybės formavimuisi. Jie atsirado paskutiniais M. Thatcher metais, o britai ir dabar yra toje „orbitoje“. M. Thatcher ideologiniai priešininkai leiboristai vis pasako, kad britai dar dabar yra tečeristai savo ir užsienio politikos prasme“, – teigia politologas L. Kasčiūnas.
K. Girniaus teigimu, principinga ir dažnai neigiama M. Thatcher nuomonė Europos Sąjungos atžvilgiu sukėlė daugelio konservatorių nepasitenkinimą ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ilgametė partijos lyderė buvo priversta pasitraukti. „Didelis M. Thatcher laimėjimas buvo, jog jai pasisekė išreikalauti, kad iš bendro biudžeto Anglijai būtų grąžinama daug pinigų, ir tos nuolaidos tebegalioja. Taigi tokia antieuropietiška politika ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl partija sukilo ir nuvertė M. Thatcher“, – sako politologas.
Šalį valdė daugiau nei 11 metų
Ministrės pirmininkės poste išbuvusi tris kadencijas, M. Thatcher premjero rezidenciją paliko 1990 m. Tuomet „Geležinė ledi“, atsisveikindama su rinkėjais ir savo komanda, nesulaikė ašarų.
„Ponios ir ponai, paskutinį kartą po vienuolikos su puse metų mes paliekame Downingstreet`ą. Esame labai laimingi, kad Jungtinės Karalystės būklė daug geresnė nei prieš vienuolika su puse metų. Man buvo didžiulė garbė tarnauti šaliai kaip ministrei pirmininkei – tai buvo nuostabūs laimingi metai, ir aš nepaprastai dėkinga savo komandai, kuri mane taip palaikė. Leiskite padėkoti ir visiems žmonėms, kurie man siuntė ir tebesiunčia tiek daug laiškų ir gėlių. Dabar atėjo laikas atversti naują skyrių“, – kalbėjo M. Thatcher.
Maždaug dar dešimtmetį M. Thatcher pasirodydavo viešojoje erdvėje, bet vėliau, po vyro Deniso Thatcherio mirties, nebebendravo su žiniasklaida ir retai kur lankydavosi. Mylėta, neapkęsta, tačiau niekada nepalikusi abejingų. Būtent taip – kaip vieną iš ryškiausių XX a. politinių figūrų ir demokratinių valstybių lyderių – M. Thatcher įrašė save į pasaulio istoriją.
