Neoficialiais duomenimis apie 2000 Lietuvos žmonių kasmet pakliūna į prostitucijos vergiją užsienyje. Viena iš schemų, kaip žmonės patenka į pinkles yra važiuojant uždarbiauti į kitas šalis. Kaip apsisaugoti nuo prostitucijos pinklių ir kokio tai mąsto problema?
Vaikų teisių gynimo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ teigė, kad šio reiškinio mastas yra milžiniškas.
„Atrodo, jeigu su tuo nesusiduri tiesiogiai, jo lyg ir nėra, bet iš tikrųjų tas verslas klesti. Vien Vilniuje yra apie du tūkstančiai žmonių, kurie užsiima vadinamąja butų prostitucija. Mes tradiciškai galvojam, kad į prostitucijos pinkles pakliūna tik mergaitės ir moterys. Lygiai taip pat į jas patenka ir berniukai, ir vyrai. Į tą tinklą pakliūna ir turinčios aukštąjį išsilavinimą, valdininkų žmonos ar dukros. Ir turtingų šeimų vaikai, ne tik, kaip įsivaizduojame, kad tik iš miestelių ir kaimų“.
R. Dičpetrienė pabrėžė, kad aukos, kurios patenka į tinklą, labai bijo apie tai prisipažinti artimiesiems. Aišku, tokie žmonės yra ir labai įbauginami, kad tik neprasitartų. „Juos taip pat slegia didžiulė baimė ir gėda – o ką apie tai pagalvos, ką pasakys. Bet kai jau tu ten patenki, ištrūkti be pagalbos praktiškai neįmanoma. Lietuvoje gal aplinka artimesnė, bet užsienyje – kalbos nemoki, pasas atimtas, telefonas atimtas, žmogus primuštas, įbaugintas“.
Pasak psichologės Aurelijos Lingienės, daugelis jaunų mergaičių, jeigu kalbėsime apie mažiau pasiturintį segmentą, nori turėti pinigų. O prostitucija joms ir yra galimybė užsidirbti. „Neseniai vieno nedidelio miestelio bendruomenėje konsultavau 14 metų mergaitę. Žinom, kad globos namų vaikai,globojami vaikai yra labiau pažeidžiami. Ta mergaitė buvo pakviesta į vakarėlį. O ten buvo toli gražu ne 14 metų vaikinai. Taigi, tokiu būdu mergaitės yra įtraukiamos, keičiami partneriai, jos pratinamos nesigėdinti savo kūno, savo nuogumo. Jos gąsdinamos, šantažuojamos, nes dažnai, joms nežinant, yra filmuojamos. Nors ryšiai su tėvais ir labai silpni, bet jos labai nerimauja, kad tėvai sužinos. Nerimauja dėl gėdos. Jas apima tokie sumišę jausmai".
R. Dičpetrienė užsiminė apie vieną populiariausių schemų, kuri veikia bene 10 metų visoje Europoje. Tai vadinamoji boy friend schema.
„Atsiranda draugas, su kuriuo esą atsitiktinai susipažįstama. Jis ateina su gėlėmis, dovanomis. Tada – kvietimas važiuoti į užsienį, nes šitoj šalyje esą gero gyvenimo niekada nebus. Taip sukuriama meilės ir reikalingumo iliuzija. Šita schema paveikia ir vaikus iš pasiturinčių šeimų, kur pinigai nėra toks jau esminis dalykas, bet kur trūksta meilės ir dėmesio“.
Tarp paauglių dabar labai populiarus žaidimas „ramunėlė“. Berniukai sėdi aplink stalą, mergaitės po stalu. Jos užsiima oraliniu seksu ir turi atspėti, kam kas priklauso. Kai pirmą kartą apie tai išgirdau, pamaniau, kad tai nesąmonė, taip negali būti. Jau mano vaikai tikrai tokiais dalykais negalėtų užsiiminėt. Ir tuo pat metu pagalvojau, kad mes tiesiog nebematom ir visai nesuprantam savo vaikų, kurie, beje, turi internetą. Viena vertus, tai nuostabus dalykas, langas į pasaulį ,tačiau tuo pat metu tai baubas. Seksualinis švietimas tėvams, pedagogams dar ir šiandien visiškas tabu. Raudonuojam, prakaituoja ir nežinom, kokiais žodžiais apie tai kalbėti. Iš tikrųjų, tai pakankamai sudėtinga. Ir kada apie tai pradėti kalbėti, kai vaikai 10 ar 14 metų?
A. Lingienės įsitikinimu, tėvai turėtų suformuoti tą moralinį atsparumą pirmiausia šeimose.
„Yra parengtos vadinamosios saugaus prisilietimo programos, kurios rekomenduojamos jau nuo ketverių metų. Reikia, kad vaikai suvoktų, jog pasaulyje yra visokiausių pavojų, kuriuos jis turi sugebėti identifikuoti“.
