Japonijoje sužeistųjų ir nuolaužose įkalintųjų ieško ne tik iš viso pasaulio plūstančios gelbėtojų komandos, bet ir modernūs robotai.
Robotas „RoboCue“ sugeba aptikti ir saugiai išgabenti nukentėjusiuosius iš katastrofos vietos (ypač – iš vietos, kurioje buvo įvykdytas sprogimas).
Šis robotas-gelbėtojas naudingas ir gamtinių stichijų nuniokotose vietovėse. Jame sumontuoti ultragarso jutikliai ir infraraudonųjų spindulių kameros – šiais „radarais“ robotas aptinka nuolaužose įkalintus žmones. „RoboCue“ geba nukentėjusiuosius ne tik aptikti, bet ir juos švelniai perkelti ant neštuvų paskirtį atliekančios specialios platformos, kuria nukentėjusysis nugabenamas pas medikus. Robotas turi net ir deguonies balioną.
„Robo-gyvatę“ sukonstravo gelbėjimo robotų guru iš Japonijos Satoshi Tadokoro. Kibernetinė reptilija labiausiai praverčia paieškų darbuose. Beveik aštuonių metrų ilgio ir pustrečio centimetro skersmens „išmaniąją virvutę“ pirmyn stumia motorizuoti nailoniniai šereliai.
Nors ši reptilija juda ne taip jau ir greitai (per sekundę nušliaužia maždaug penkis centimetrus), tačiau ji sugeba pasisukti itin aštriu kampu, ropštis dvidešimties laipsnių statumo paviršiais, prasisprausti pro siaurus plyšius, o vaizdus fiksuojančiomis „akimis“ nufilmuoti bei gelbėtojams perteikti vietos vaizdinę medžiagą. Šis robotas sėkmingai išmėgintas tiek bandymuose, tiek tikrose gelbėjimo operacijose.
Robotizuota vikšrinė gelbėjimo važiuoklė truputį panaši į tanko ir karsto hibridą, tačiau atliekantį diametraliai priešingą – gyvybės gelbėjimo – funkciją. Šis Jokohamos policijos departamentui sukurtas gelbėjimo įrenginys gali saugiai transportuoti vieną žmogų, sveriantį iki 110 kg. Roboto-gelbėtojo paieškos gebėjimai – menki (jis ekipuotas standartiniu infraraudonųjų spindulių jutikliu). Pagrindinė jo paskirtis – saugiai transportuoti. Be to, jis valdomas nuotoliniu būdu.
„Svarainiu“ („Quince“) kažkodėl pavadintas kibernetinis įrenginys yra nedidukas, tačiau pasižymi unikaliais sugebėjimais. Maždaug žaislinės mašinėlės dydžio robotas-gelbėtojas su šešiais elektriniais varikliais ir keturiomis ratų-vikšrų sistemomis geba kopti nuolaužomis. Robotas disponuoja ir motorizuota ranka: geba ja atidaryti duris, pristatyti maisto ar kitų atsargų. Tačiau įdomiausia, jog „Svarainis“ turi ne tik infraraudonųjų spindulių jutiklį, bet ir anglies dvideginio jutiklį, kuriais aptinka žmogaus kūno šilumą ir kvėpavimą.
Neseniai britų studentai iš Vorviko universiteto sukonstravo robotą-žvalgą, skirtą gelbėjimo operacijoms po žemės drebėjimų. Jų sukurtas robotas naudojasi ne brangiu ir gana ribotu dvimačio vaizdo jutikliu LIDAR, o multisensorine „Kinect“ sistema, kuri transliuoja trimačius vaizdus ir gali labai praversti griuvėsiuose įkalintų žemės drebėjimo aukų ieškantiems gelbėtojams.
„BEAR“ reiškia ne lokį, o mūšio lauko robotą-sanitarą (angl. k. – „Battlefield Extraction-Assist Robot“). Šis robotas – iš visų labiausiai panašus į žmogų. Jo paskirtis – mūšio lauke saugiai pargabenti ar pakeisti žmones. Jis – fizinės jėgos aspektu kur kas stipresnis ir ištvermingesnis už žmones. Robotas juda dviem „kojomis“, kurios suteikia galimybę robotui atlikti įvairiausius judesius. Šie robotai gali būti siunčiami vietoj žmonių į itin pavojingas vietas ir situacijas.
Sukurti itin pigios konstrukcijos robotą-vabzdį įkvėpė... tarakonas. Šis robotas unikalus tuo, jog yra nepaprastai žvitrus ir greitas – geba judėti pusantro metro per sekundę (maždaug 5,4 km/h) greičiu. Jo korpusas – kartoninis. Kitos kūno dalys surinktos iš įvairiausių nebenaudojamos elektronikos (mobiliųjų telefonų ir pan.) detalių. Robo-tarakonas aprūpintas žemos rezoliucijos, tačiau nebrangiomis vaizdo kameromis, kokios buvo montuojamos seno modelio mobiliuose telefonuose. Kartoninis korpusas robotui suteikia išties neįtikėtinų savybių (pavyzdžiui, išmestas pro dešimto aukšto langą robotas nukrenta ant žemės sveikutėlis ir tučtuojau skuodžia pirmyn). Toks robotas gali būti nepamainomas „riboto biudžeto“ gelbėjimo operacijose.
Saulius Žukauskas
