Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadas Artūras Petrovas, ugniagesiu naru dirbantis jau dvidešimt ketverius metus, sutiko papasakoti apie skęstančiųjų gelbėjimo ypatumus ir pasidalinti patarimais, kurie padės išvengti skaudžių nelaimių vandenyje. Jis teigia, kad išgelbėti skęstantįjį – tai laimėti jam gyvenimą.
A. Petrovas – profesionalus plaukikas. Lietuvos kūno kultūros institute jis yra baigęs plaukimo specialybę, rengiančią plaukimo trenerius. Beje, nustebsite, bet vandenyje pareigūnas nesijaučia saugus, nes nei gelbėtojo naro profesija, nei plaukiko bei irkluotojo patirtis nepadėjo jam „minkšto kilimėlio“ sudėtingose situacijose vandenyje, kuriose ne kartą buvo atsidūręs. Laimei, pavykdavo išsigelbėti.
Atliekant žvalgybą po vandeniu, Nemune ties tiltu, srovė jį buvo įtraukusi į gilumoje buvusią gofruotą metalinę konstrukciją.
„Žinojome, kad toje vietoje gali būti pavojinga, ėmėmės visų saugos priemonių, bet ir tai nepadėjo. Pagal mano monometro duomenis, po vandeniu galėjau būti apie 45 min. Žinojau, kad valtyje esantys kolegos puikiai suprato, kad kažkas įvyko, ir imsis visų priemonių mane ištraukti, taip pat supratau, kad atsarginio naro pagalba po vandeniu situaciją dar labiau pablogintų. Todėl turėjau pasikliauti tik savo jėgomis. Traukdamas prie savęs virvę, pririštą prie valties, kartu su svorio pridedančiais
inkarais, bandžiau išsikapstyti iš tos kliūties. Galiausiai man pavyko nugalėti srovės pasipriešinimą ir sėkmingai pasiekti valtį su kolegomis. Jei ne nuolatinės treniruotės, fizinis bei psichologinis pasirengimas, truputis sėkmės, viskas galėjo baigtis visai kitaip“, – pasakoja naras.
A. Petrovas, atvykęs prie vandens telkinio, pirmiausia įvertina žmones: įžvalgi akis pagauna mamą, įnikusią į mobilųjį telefoną, o vandens telkinio pakrantėje žaidžia jos vaikas, kiek tolėliau – senolis, įbridęs į vandenį, kažko susiginčiję jaunuoliai... Sekundė kita, ir gali įvykti tragedija.
Pasak pareigūno, dažniausiai skęstama tyliai: „Žmogų išgelbėti turime 30 sekundžių. Bet yra ir tokių, kurie, patekę į keblią situaciją, šaukia „Gelbėkite, skęstu!“ Tokiais atvejais išgelbėjimui dar turime 2–3 minutes. Nes rėkdamas „Gelbėkite“, žmogus įkvepia į plaučius oro ir jam sunkiau pasinerti. Bet jeigu žmogus nemoka nerti, jis jausdamas, kad skęsta, supanikuoja, iškyla virš vandens ir vėl panyra, dažnai kvėpuoja. Tada nuskęsta tyliai, neretai net kai šalia yra daug žmonių“.
Išvydus skęstantįjį, jis pataria greitai imtis lyderystės – duoti konkrečius nurodymus šalia esantiems. Kodėl? „Nes jeigu šauki: „Skambinkite kas nors greitajai!“, tai dažniausiai vieni į kitus žiūri 2–3 minutes, ir niekas neskambina, o atsitokėję, skambina visi. Kvietimas gelbėti, daryti ką nors – irgi nėra geras. Tokioje situacijoje turi atsirasti lyderis, kuris konkretiems žmonėms duotų konkrečius nurodymus, pavyzdžiui: tu – skambini 112, tu – darai tą ir tą“, – naudingomis ir gyvenimo patikrintomis įžvalgomis dalijasi A. Petrovas.
Jis prisipažįsta, kad nemėgsta dalinti patarimų kaip instruktažo, nes gyvenimas daug spalvingesnis: „Prie vandens negalima vartoti jokio alkoholio. Net ir šiek tiek neblaivus žmogus realiai nesuvokia situacijos. Tokiam – jūra iki kelių. Plaukti negalima ir vartojant vaistus, perkaitus, pervargus. Neieškokite nuotykių,
nesimaudykite vieni, ypač naktį. Ir dar, niekada nepalikite be priežiūros prie vandens telkinių vienų vaikų. Nė sekundei!“
Kaip tėvai gali pasirūpinti vaikų saugumu? „Tėvai turi rūpintis, kad jų vaikai įgytų plaukimo pagrindus. Savo dukras vedžiau į baseiną, jos penkerių metų jau mokėjo plaukti. Jeigu vaikas plaukia – gerai, bet patartina, kad gebėtų nuplaukti kuo ilgesnį nuotolį. Žinoma, su priežiūra“, – teigia A. Petrovas.
Jis tėvams nepataria sakyti vaikams – „negalima, neik“. Tada vaikas pradeda bijoti vandens: „Neretai šalia tokio bijančio atsiranda draugas, kuris siūlosi pamokyti. Ir nesvarbu, kad tam mokiniui – penkeri, o mokytojui – septyneri metukai. Štai prieš keletą metų Jonavoje septynmetis „profesionalas“ mokė keturmetį... Pamoka baigėsi tragedija – po kelių parų intensyvių paieškų suradome juos nuskendusius miesto tvenkinyje“.
Kokios dažniausios nelaimių vandenyje priežastys? Ugniagesys naras potencialius skenduolius skirsto į kelias grupes. Pirmoji – šuolininkai nuo tiltelių ar lieptų, tai dažniausiai jaunimas, mokantis plaukti ir norintis pasirodyti. Tokie šuolininkai, neretai atidžiai neištyrę vandens telkinio dugno, šokdami į vandenį, dažnai patiria kaklo, galvos, stuburo traumas.
Antroji – vartojantys alkoholį. Ši žmonių grupė neįvertina savo jėgų, o pavartoję svaigalų, įgyja per daug drąsos.
Dar viena potencialių skenduolių grupė – pensinio amžiaus žmonės. Jie dažniausiai neplaukia toli, bet neretai dėl amžiaus, sutrikus sveikatai, nuskęsta net ir arti kranto. Vasarą tai yra viena pagrindinių skenduolių grupių.
Be to, patyrusio ugniagesio naro teigimu, daugelis mokančių plaukti ar manančių, kad moka, tikisi, kad jiems tai jau tikrai nenutiks jokia nelaimė. Bet būna, kad ir tokiems nepasiseka.
Pasak jo, dera žinoti, kad net ir sveiki, sportuojantys žmonės, atsidūrę šaltame vandenyje, gali susidurti su nemaloniomis sveikatos problemomis, kai nukrenta kraujo spaudimas arba prasideda alergija šalčiui. Jo akimis, gali būti aplinkybių, kurios nepriklauso nuo profesionalumo.
Prasidėjus maudymosi sezonui, A. Petrovas ragina gyventojus saugoti save, artimuosius ir mokytis plaukti: „Vanduo atpalaiduoja, grūdina ir stiprina, bet jame privalu elgtis saugiai“.
