Visi pasaulio lyderiai, neseniai vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G-20) susitikime pritarė nuomonei, kad dabartinis globalus politinis prioritetas yra ekonomikos skatinimas. Tarsi ir nieko naujo – krizė ne tik nesitraukia, bet stabiliai laikosi, ekonomika buksuoja, niekaip nepajudėdama iš nulinio taško. Tai supranta visi. Nuo JAV iki Rusijos. Net atrodo, kad karo kirviai ir žodinis kapojimasis bus laikinai nutrauktas, nes nė vienai pasaulio valstybei nenaudinga griauti diplomatinius santykius. ES ir JAV planuoja bendrą prekybos sutartį, vis garsiau kalbama apie neišvengiamą Europos jaunimo judėjimą Azijos kryptimi. Dalis ekonomistų nuogastauja, kad reikės kur kas rimtesnių permainų nei atrodo. Jei ekonomika ir toliau strigs, nedarbas augs, nes jauniems žmonėms bus vis sunkiau rasti vietą laisvoje rinkoje: konkurencija augs, baigusiųjų universitetus daugės, o daugiau darbo vietų neatsiras. Paprasta, kaip du kart du – keturi.
Visas pasaulis supranta, kaip svarbu stiprinti ekonimiką. Visas, žinoma, išskyrus Lietuvą. Tam pagrįsti nereikia labai gilios analizės, tiesą sakant, kiekvienam lietuviui tai akivaizdu, o užsieniečiai vis tiek nesupranta šito kaimo problemų. Kai mėginu jiems tai aiškinti, manęs klausia, ar nesuklydau, ar čia tikrai „tai, ką sakau“, o gal netyčia sumaišiau žodžius?
Pagalvokite, kokios problemos – esminės problemos – kamuoja Lietuvą? Pirmiausia į galvą šauna žodis „gėjai“. „Baltic Pride 2013“ rengėjai padarė meškos paslaugą nacionalistinėms šiukšlėms, suteikdami plačią diskusijų tribūną. Rimtu dauno veidu Petras Gražulis pasakoja, kad kovos prieš iškrypėlius. Na, puiku, Petrai, sveikiname tokią iniciatyvą. Netgi reikėtų padėkoti šiam politikui, kad jis garsina Lietuvos vardą. Kažkas internete juokavo: mūsų anūkai prisimins ir juoksis, kad XXI amžiuje toks Petras gynė lietuvius nuo homoseksualų. Bet ar tikrai tai juokinga? Ar P. Gražus yra tik keista Minedo stiliaus politinė anomalija? Ar jis tik „išsišokėlis“, kurio niekas rimtai netraktuoja? Ne – visai priešingai. Jis yra būtent tai, kur lietuviai ieško „išeities“ iš ekonominės aporijos. Nesugebėdami nei suvokti, nei ką nors keisti ekonomikoje ir savo gyvenime, lietuviai tiesiog suranda dėl visko kaltą „atpirkimo ožį“. Antropologai šią idėją net bijo datuoti – jų manymu, ji gimė kartu su žmogaus, kaip save suvokiančios būtybės, atsiradimu. P. Gražulio fenomenas yra amžinas, kaip atpirkimo ožio idėja: jis pasinaudoja tuo, kad dauguma žmonių bijo viešai pri(si)pažinti, jog nekenčia viso pasaulio, ir garsiai įkūnija tautos malonumo fantazijas. Surandamas kaltasis, aiškiai įvardijama, kas yra blogis ir iškrypimas, visi taškai sudėliojami, belieka tik išstoti iš ES ir apskritai sekti Rusijos pavyzdžiu. Šis asmuo, artimas dabartinių autoritarinių valstybių – Baltarusijos ir Rusijos – politikams, atvirai ragina sekti pastarųjų pavyzdžiu. Kažkada kovojęs su komunizmu, dabar jis keistai pasimetęs politinėse koordinatėse, bet tai nurašykime jo mokslo spragoms: vienintelė įstaiga, kurioje po mokyklos keturis metus praleido Petras, buvo kalėjimas.
Tarsi ir galėtume sakyti: kam įdomus šitas kvailys? Parėkaus šiek tiek, kad Gargždų gyventojai vėl išrinktų į Seimą, visiems atsibos ir istorija prisimins jį tik kaip eilinį psichopatą, kuris Parlamente skaitė Bibliją. Aišku, galėtume apsimesti, kad jis – išimtis. Bet taip nėra. Prisiminkime kitą Seimo davatką – Ireną Degutienę. Ji aiškiai deklaravo kalbėjimąsi su Dievu ir teigė žinanti, kad Visagalis myli konservatorius. Kokioje normalioje šalyje tai būtų praleista pro ausis, lyg niekur nieko? Prisiminkime ex-komunistų partijos fantastus: Birutė Vėsaitė rimtu kairuolišku ateistiniu veidu kažką pasakojo apie mažesnius mokesčius ir darbo vietas savaime. Tiesiog šiaip – iš dangaus. Birutei ir panorėjus, ir paliepus. Be menkiausio argumento. Lyg duona kristų iš dangaus, lyg vynas bėgtų iš krano. Vytenis Andriukaitis iš karto tapo žvaigžde, kai pažadėjo visomis išgalėmis remti valstybinę medikų korupciją ir gražinti Lietuvą į SSRS laikus. Pats premjeras teigė, kad nuveikta labai daug. Bet nepasakė, kur. Koks čia dabar skirtumas. Žurnalistai jį visada blogai supranta. Dėl visko kalta aplinka ir buvusi valdžia.
Tada ateina eilė politikos apžvalgininkams: filosofijos(!) profesorius, Vytautas Radžvilas, išveda sąmokslo teoriją, panašią į neseniai dar vienos lunatikės, Neringos Venskienės, skleistą farsą: skandinavai nori išgrobti Lietuvos vaikus. Pačiu rimčiausiu iš visų rimtų veidu šis vyras pasakoja, kad siaubingai mažėjantys skandinavų demografiniai rodikliai verčia juos ieškoti vaikų užsienyje, ir pirmiausia, kažkodėl, Lietuvoje. Kas dėl visko kalti? O taip – gėjai niekadėjai! Yra argumentų, skaičių, faktų? Ne. Palaiminti, tikintys nematę. Kitas filosofas(!), Arvydas Juozaitis, beveik rimtu kvailio veidu toliau tęsia tiesos sklaidą: kalti jau ne tik gėjai niekadėjai, o ne, kalta ir ES, be to, labai kaltas yra euras. Kodėl? Nes litas skamba gražiau, gražesni paveiksliukai ir t.t. Be to, tikra lietuvybė ir ekonomikos augimas yra nesuderinama. Ekonomikos plėtra trukdo lietuvybei, ėda ją, užgožia. Tikras lietuvis, anot išminčiaus, yra tas, kuris meldžiasi stabams, Vyčiams, litams, bet nesupranta, kad globalioje ekonomikoje stabmeldžiai patys pirmi išnyksta nuo žemėlapio. Tokia šalis, kaip Lietuva, negali net svajoti išlikti, nesupratusi globalių žaidimo taisyklių. Bet kam gi tai rūpi? Kliedesiai tuo įtikinamesni laudžiai, kuo labiau jie atitolę nuo racionalių argumentų.
Lunatikų tiek politikoje, tiek jos apžvalgoje – nors užsiknisk. Nespėji skaityti naujų sąmokslo, Lietuvos užvaldymo, rašto sunaikinimo ir panašių nesąmonių teorijų. Jos byra it lietus rudenį ir atrodo, kad tie, kas imasi jas kritikuoti – tai jau tikri iškrypėliai! Jie tik pasikruški nori „netradiciškai“. Toks argumentas žmones dažnai sutrikdo – nors reikėtų tarti: duok, Dieve, bet kokį fizinį malonumą. Nes nėra nieko šlykščiau, kaip stebėti nelaimingų nevykėlių rašinėjimus internete, kur jie nori „gauti malonumo skleisdami neapykantą“. Vargšeliai. Dauguma tautiečių dėl to sutrinka, apeina temą, nekomentuoja, nesivelia ten, kur, žino, nelaimės mūšio prieš užsiplieskusią masinę psichozę. Neseniai internete pasirodžius straipsniui, kad JK ribos pornografiją internete, vienas tikras lietuvis apsidžiaugė, kad sumažės skyrybų, pykčių ir ištvirkėlių. Pornografija, o ne laisva žmogaus valia, skatina skyrybas, pyktį ir ištvirkimą, - tokia yra lietuviška versija. Ir ta versija vienoda visur: nuo gėjų iki prostitucijos. Jos legalizavimui nepritaria visos davatkos su I. Degutiene priešakyje. Kodėl? Nes tada daugės skyrybų, pykčių ir ištvirkimų. Kaltas ne laisvas žmogus, o prostitucija pati savaime. Arba aplinka, arba valdžia.
Lietuvoje keistai bijoma drėbti atgal tokiems bemoksliams: net jeigu aš gėjus, pedofilas, zoofilas, ar kas tik jūs norit, aš nesu prievartautojas, žaidžiantis Lietuvos krepšinio rinktinėje, sėdėjęs kalėjime už grupinį išprievartavimą. Tai kur problema, ponios ir ponai? Matyt, šiek tiek sutrikusi jūsų mąstymo orientacija, jei vienus iškrypėlius laikote didvyriais, o kitus vadinate kaltais dėl visų tautos nelaimių. Dar daugiau: prievartautojai net tampa reklaminiais veidais, ir siūlo mobiliuosius jūsų vaikams, jie rodo, kaip reikia siekti karjeros ir žvaigždių statuso. Kodėl niekas tuo nesipiktina? Nes, atsakytų Petras dauno veidu, tiesiog dėl visko kalti gėjai. Šiuose kliedesiuose, kurie tėra nelaimingos vaikystės pasėkmė, nereikia ieškoti gilios prasmės. Arba bandyti „atrasti“ kažką unikalaus. Viskas perdėm paprasta: žmonės, užimdami valstybinius postus, žlugdo kitų tautiečių gyvenimus, nesugebėdami išspręsti šalies problemų ir dėl visko kaltina tuos, ko tauta ir šiaip nekenčia. Nebūkite naivūs manydami, kad čia kalba eina apie lytinę orientaciją. Jei taip būtų – prievartautojai patys pirmi būtų vadinami „gaudukais“. Čia ne apie tai – tikrai neapykantai reikia iracionalaus pagrindo. To, ko moko V. Radžvilas ir A. Juozapaitis, – esensializmo. Gudručiai filosofai, kuriuos Vakaruose išjuoktų net maži vaikai, regi „vertybes pačias savaime“. Jie suveda tokius dalykus į loginę seką: nacionalizmas lygu valstybės išlikimas. Nacionalizmas – nepamirškime, kad jie tiki gėriu „savaime“, – bet kokia kaina. Vadinasi, galima peržengti bet kokį įstatymą, bet kokią žmogaus teisę ir teigti, kad kasdieniame gyvenime net neegzsituojanti valstybės idėja yra svarbiau už visa kita. Jiems nerūpi niekeno gerovė, jie gyvi idėjomis. Lyg idėjų galėtum pavalgyti arba jomis apsirengti. Jie irgi P. Gražulio rėmėjai – ir dar patys rimčiausi, kurie niekada neklausia, ką davė šis „nacijos“ gynimas bet kokia kaina? Jie atsakytų: mums tai padėjo išlikti praeityje, aš atsakyčiau: taip, jūs teisūs, bet dabar XXI amžius, kur buvusios išlikimo formulės mus naikina.
P. Gražulis Seime sėdi seniai – ką jis nuveikė? Vienintelis ekonominis nuopelnas toks, kad kunigams jis norėjo padidinti pensijas. Mat trys jo brolužiai yra kunigėliai. Kaip nesavanaudiška. Bažnyčia nemoka mokesčių, jos nariai neskursta ir Petras dar nori padidinti pensijas kunigams! Logikos čia nerastų net pats Dievas. O gal: Dievas, tikėjimas ir dvasia yra glaudžiai susiję su ekonomika? Kristus juk neišvaikė turgaus prekeivių, neniekino turto ir t.t. Ir jau tikrai Kristus neatleido parsidavinėjančiai moteriai. Gaila, neaišku apie gėjus, bet žiūrint į krikščionybės, kaip atleidimo Kitam ir meilės religijos pusę – tai vienintelė nuodėmė yra fariziejiškas turto troškimas. Kuriuo, beje, ir gyvas visų davatkų mylimas Petras.
Arba, kas būtų, jei paaiškėtų, kad Jėzus Kristus buvo netradicinės seksualinės orientacijos? Tarkim, hipotetiškai. Ką darytų tikintieji – išsižadėtų Kristaus, ar pakeistų požiūrį? Būtų įdomu. Tema naujam Dano Browno romanui. Ir ką, dėl Dievo meilės, tada darytų Petras? Tai sužlugdytų ne tik jo gyvenimą, bet ir politinę karjerą. Vajezau, ir visi trys broliai liktų be darbo. Žlugtų visas didelis šios mitinės grėsmės muilo burbulas. Jis niekam nerūpėtų. Tiesa, jei nebūtų Petro, jis iš viso niekam ir dabar nerūpėtų. Ar sveikam, ekonomiškai šitu kliedesiu nesuinteresuotam žmogui, neturinčiam gilių psichologinių traumų, iš niekur nieko gali imti rūpėti kažkokie iškrypėliai gėjai? Kažkokie iškrypę skandinavai, kažkoks neegzsituojantis pedofilų klanas, vaikų grobimas ir panašios nesąmonės? Kam normaliam žmogui rūpintis tokiais dalykais, kai pasaulyje rimtų problemų per akis? Kam užtektų laiko skaityti Bibliją, jeigu reikėtų parodyti, kad duona iš dangaus nekrenta, vynas iš krano nebėga? Duok P. Gražuliui darbo – ir pamatysi, kad jis nieko nesugeba. Be šūdo malimo, jis yra tik tuščias kaimo mokyklą baigęs marozas. Aprenk „Adidas“ treningais – ir į Kauno gatves. Visi jį ten laikys savu. Kaip yra pastebėjęs vienas politikos apžvalgininkas, norint įrodyti politiko nesugebėjimą ką nors daryti, reikia ne kritikuoti jį, o suteikti jam kuo daugiau galių – galių ką nors spręsti, keisti ir t.t. Užvis labiau norėtųsi pamatyti P. Gražulį premjero poste. Po to – pamatyti B. Vėsaitę. Ką jie ten veiktų? Ką kalbėtų? Ar galite įsivaizduoti tokio „plauko“ politikus sprendžiančius ekonomines šalies problemas? Tikriausiai net Juozo Erlicko vaizduotė tiek netraukia. Todėl visi panašaus kalibro minties galiūnai, pasireiškia kitose srityse, štai - Dangutė Mikutienė be jokios, nė menkiausios ironijos, akmeniniu nuo rimtumo veidu, ėmė aiškinti, kad leidus nereceptiniais vaistais prekiauti visose parduotuvėse, žmonės apsirys. Gal uždrauskime ir maistą? Juk ir juo žmonės gali apsiryti. Apie laisvą valią šitame kaime pamirškite. Abortų kriminalizavimo įstatymas irgi priimtas – bravo, tikras žygdarbis XXI amžiuje! Kuo sunkesnė ekonominė situacija, tuo aktyvesnis ją amortizuojantis debilizmas: didesnė vaistų apyvarta generuotų ekonomiką, abortai užkirstų kelią asocialių asmenų daugėjimui ir socialinių katastrofų didėjimui. Tai jau seniai įrodė Amerikos pavyzdys, kur abortų legalizavimas tapo vienu sėkmingiausių kovos su nusikalstamumu ginklu, nes gimdavo daug mažiau potencialių gatvės gyventojų.
Debilizmas čia yra ne epitetas tam tikram neadekvačiam elgesiui žymėti, jis čia rodo akivaizdų tikrovės suvokimą iškreipta forma: tai yra, kuomet šalyje per mėnesį sumažėja 2 tūkstančiais gyventojų dėl emigracijos, savižudybių, mirčių, mažo gimstamumo ir apskritai – blogos ekonominės situacijos, pradedama dar giliau ieškoti problemų, kurios yra absoliučiai nuo to atsietos. Niekaip su tuo nesusijusios. Pradedama dar giliau kištis į asmeninį gyvenimą: apibrėžinėjant šeimą ir t.t. Ir aiškinama, kad tai svarbu Lietuvos išsaugojimui. O, Dieve. Net žemė užsieniečiams nepardavinėjama, kad išliktų dirvonuojantys laukai, kur greitai neliks nė vieno gyventojo. Užsieniečiai čia lengvai negali įsidarbinti. Absurdas toks beribis, kad mažai kas susieja, jog tai – skirtingos tos pačios monetos pusės. Kuo giliau pasaulis ir Lietuva ekonomiškai žlugs, tuo didesnių nesąmonių laukite iš Petro, Birutės ir Dangutės.
Internetas mirga nuo šimtų Kremliaus užsakymu sukurtų video apie JAV, ES griūtį, Trečiąjį pasaulinį karą, slaptas koncentracijos stovyklas JAV. Tų video tiek daug ir jie taip sparčiai daugėja, kad net labai racionalus žmogus gali netyčia imti ir patikėti.
Rusija jaučia, kad dabar yra jos lemiamas laikas: Vakarų pasaulis patiria krizę, todėl reikia visa jėga jam smogti. Tai, kad šiaip jau gana protingas Vladimiras Putinas priėmė visiškai kvailą atvirų homoseksualų baudimo įstatymą, rodo ne jo nučiuožusį stogą, o dideles ambicijas patraukti į save visų pasaulio gražulių dėmesį. Tai sąmoningas ir gerai apgalvotas žingsnis demoralizuoti sutrikusius Vakarus: na, štai, sako jis savo hanibališka šypsena, pas mus tai yra laikoma nusikaltimu, o jūs tai laikote norma, todėl jums ir nesiseka. Ir Petras, kartu su dauguma Lietuvos gyventojų, tuo patiki.
Bet ar tik Rusija ir Petras kalti, kad užuot sprendę ekonomines problemas, lietuviai ištisai komentuoja kelių žmonių eitynes? Ne. Šiam darbui ypač pasitarnauja juokingi žmogaus teisių gynėjai, gavę tolerastų (užtarnautai) etipetą. Jie akivaizdžiai nori ne teisių, o dėmesio, juos motyvuoja ne jų lytinė orientacija, o ES parama, jų deklaracijos perdėtai juokingos, nes jokia eisena, joks protingas, logiškas ir pasvertas argumentas neįtikins tų, kurie tiki tik tada, kai nemato. Žmonės nori ko nors nekęsti. Taip mus užprogramavo Gamta. Visada, iš paskutiniųjų, siekti malonumo. Kraštutiniu atveju – per neapykantą.
Štai čia yra pagrindinė Lieuvos problema: visokie gėjai ir visokie pedofilai atrandami tik tam, kad būtų galima užsidirbti, paslėpti tikrąją problemą, išvengti jos sprendimo ir diskusijų apie ją. Tolerantiško jaunimo organizacijas šelpia ES, politikus – motina Lietuva, o galbūt – ir Didžioji motina Rusija (visai tikėtina, juk tai labiausiai skaldo lietuvius). Toks karas, kuomet nelabai aišku, kas ir už ką kariauja, pačioms kariaujančioms pusėms naudingas vien ekonomiškai, nors, be abejo, P. Gražulis galėtų prisiekti, kad yra vedinas Biblijos ir to, ką per sapnus jam ir I. Degutienei sako pats Ponas Dievas. O visiems kitiems – jis pats nenaudingiausias ekonomiškai.
Aš asmeniškai, niekada net nesuprantu, kodėl kam nors rūpi gėjai, pedofilai arba skurdas Afrikoje. Kai išgirstu kalbas panašiomis temomis (kartais, tiesa, dar būna ir aplinkosauga, neva, ekologija) lyg marsietis klausau ir galiausiai rimtu lyg Mikutienės veidu paklausiu: na ir kas? Kodėl man turi rūpėti tai, kas manęs nei liečia, nei man įdomu? Tai ką, tau nerūpi, atšauna kas nors, kad lietuvių vaikus tvirkina pedofilai? Ne, sakau, nerūpi, tai teisėsaugos ir įstatymo kūrėjų, ne mano reikalas, aš čia nieko negaliu pakeisti. Lieku, aišku, nesuprastas, kodėl man nerūpi stebuklinės pasakos, nors tokiose diskusijoje dažniausiai būnu vienintelis išklausęs etnologijos kursą (ir jame žiauriai susimovęs). Koks įdomumas yra rūpintis tokiais dalykais – man tikriausiai liks amžina paslaptis. Daug labiau mėgstu spręsti logika grįstus uždavinius, kuriuose galima išsiaiškinti nežinomojo x reikšmę.
Visas šis karas iš abiejų pusių – tiek puolančiųjų, tiek besiginančiųjų, atrodo juokingai. Norint ginti homoseksualių žmonių teises, reikia suvokti, kokį kontekstą turime: čia ne Amerika, ne Vakarų Europa, kur žmonės visuomet troško lygybės, laisvės ir iki dabar kovoja už savo teises. Lietuva – niūri ir pilka buvusios SSRS provincija, kur reikia laukti, kol išmirs visi homo sovieticus, ir tik tada pradėti galvoti apie laisvės idėjų sklaidą.
Darydami meškos paslaugą populistams, žmogaus teisių gynėjai dar labiau sėja neapykantą ir susiskaldymą. Aišku, jie sako: ar turime laukti, kol mus ims gerbti, arba - kol pakils ekonomika? Taip laisvė ir lygybė nebūtų atėjusi niekada ir niekur, atšauna jie. Mielieji, atsiprašau, bet Lietuvoje joks protingas žmogus dėl lytinės orientacijos nieko nediskriminuoja. Įstatymai yra vienodi visiems, o tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymas dar bent dvidešimt metų čia tikrai nebus priimtas. Tai net nėra įdomi tema protingoje diskusijoje. O kvailiams nieko čia neįrodysi – kitų niekinimas, jiems vienintelis būdas padidinti savo vertę. Negi kas nors tiki, kad galima pakeisti marozus? Net jų aprangos stiliaus pakeisti neįmanoma. Žmogaus teisių gynėjai turėtų būti protingesni ir užuot suteikę tribūną akivaizdiems idiotams, geriau užsiimtų kitokia veikla.
Ekonomikos augimas – štai kur yra viso pasaulio ir Lietuvos problema. Lietuvoje, be abejo, nei Petras, nei Birutė, nei Dangutė, nei Algirdas nežino, ką daryti. Prezidentė stengiasi – bet vienas lauke ne karys. Neatrodo, kad ir opozicija stipriai stengtųsi, nes tikriausiai nori, kad esama valdžia visiškai susimautų ir nuviltų rinkėjus. Taip kažkada, ir ne visai seniai, į valdžią atėjo dabar jau visiems gerai žinomas Adolfas Hitleris. Kai ekonominiu sunkmečiu surado „atpirkimo ožį“. Žinote, kokiu pagrindu? Gražulišku: žydai yra iškrypėliai, žemesnė rasė, kuri naikino arijus visais amžiais, nuo Egipto iki... Pasaka ta pati, moralas irgi: kai bijai pripažinti tiesą, atgal gauni šimteriopai. Koncentracijos stovyklos išdygo ant beveik identiškai kaip dabar kalba P. Gražulis kliedinčių žmonių pasakų. A. Hitleris, kaip ir Petras siekė Aukščiausiojo Gėrio. Tik ne per tą galą, liaudiškai kalbant. Ekonimės diskusijos Lietuvoje nėra retos, bet jos kažkaip neįgauna „egzistencinės“ formos. Žmonės čia vis dar fatališkai tiki, jog būna „darbo vietos savaime“, jog kažkas „duoda darbo“ šiaip sau ir t.t. Kaip teisingai pastebi šiek tiek Vakaruose apsilankę žmonės: lietuviai nei prisiima atsakomybės dėl savo gyvenimo, nei nori jos prisiimti. Geriau vaidinti nuskriaustą, puolamą tų iškrypusių skandinavų, gėjų niekadėjų. Visi puola. Ojezus. Kokie vargšai tie lietuviai. Tiesa, pamiršau paminėti, kad ir lenkai puola, nes savo pasuose nori lotyniškų raidžių. Ir čia grėsmė – sunaikins lietuvių kalbą. Puola Amerika ir Rusija. Puola ir Briuselis. Kas tik mūsų nepuola! Nėra tokios tautos, organizacijos, Sąjungos, kuri nepultų vargšų rūpintojėlių tautos. Tokios unikalios, svarbios, tokios laimingos šalies, su amžinomis vertybėmis, su beribe morale. Mirk iš juoko, bet garantuoju, kad aukcione Lietuvos, su beveik 45 milijardais litų skola, niekas veltui neimtų. Kalbos – per prievartą nesimokytų.
Ekonominių problemų sprendimo Lietuvoje nematyti. Jų tikėtis – naivu. Tam, kad jos būtų sprendžiamos, reikia specialistų, protingų žmonių, jau reikia – sakau „jau“, nes Lietuva kartais primena į ledkalnį atsitrenkusį Titaniką, - žmonių, kurie aukotųsi. O tiesa tokia, kad jauni ir protingi žmonės vyksta studijuoti į užsienį ir nežada grįžti. Bent jau geriausi.
Lietuvos mokyklose nemokoma, kaip užsidirbti laisvoje rinkoje, kaip mąstyti „ekonomiškai“. Švietimo ir mokslo ministras, Dainius Pavalkis, siūlo atsisakyti humanitarinių ir socialinių mokslų, užuot pabandžius juos pritaikyti rinkai. Užuot visą dėmesį sutelkus į verslumo skatinimą.
Lietuvoje laukiama stebuklo. Čia nėra stiprios konkurencijos, čia nelabai svarbu sugebėjimai, čia vienintelė (ir pati geriausia) vieta užsidirbti – Lietuvos griovimo darbai.
Nesvarbu kaip – lojalumu kokiam nors oligarchui, užsienio šalims, ES propagandos platinimu, žmonių kiršinimu, nerealių mitų kūrimu ir t.t.
Kuo daugiau miglos pripūsi – tuo geriau. Jas prašalinti, kaip mokė Vincas Kudirka, yra patriotiškas ir velniškai sunkus darbas. Nes meilė šaliai turi būti rodoma darbais, gerinančiais visų gyvenimą, o ne pliurpalais, varančiais lietuvius į užsienio fabrikus.
