Tėvų neauginta ir nemylėta jauna moteris penkiais savo vaikais taip pat nesirūpina – du augina jos įtėviai, vieną – vaiko tėvas, vienas įvaikintas kitos šeimos, o dukrytė rasta sąvartyne.
Pakaunėje įsikūrusios Danutės Lardongienės (67 m.) ir jos vyro namuose skamba vaikiški balsai, trepsi mažos pėdutės. Kieme augančios eglutės vis dar kalėdiškai papuoštos, o ant langų priklijuoti Kalėdų Senelio atvaizdai. Į šį namą iš buto Kaune Lardongai persikėlė gyventi prieš 9 metus.
Tiesa, be vaikų klegesio, namuose daugiau nieko negirdėti – išjungtas ir telefonas, ir radijas bei televizorius. „Nebegaliu daugiau klausyti ir žiūrėti. Mūsų su vyru sveikata visiškai pašlijo, o širdis – tarsi negyjanti žaizda”, – sako negandų ir gėdos dėl savo įdukros prislėgta moteris. Aktyviai visuomeniniame gyvenime dalyvaujančios, vokiečių bendruomenės chore dainuojančios D. Lardongienės žvilgsnis pragiedrėja tik kai mažasis Linukas apsiveja močiutę rankomis ir švelniai prisiglaudžia prie krūtinės.
„Vaikai vadina mane mama, tačiau nenustoja laukti ir tikisi, kad jų tikroji mama taip pat greitai pasirodys namuose”, – braukdama ašaras sako D. Lardongienė.
Na o šių vaikų mama, Danutės įdukra Edita Lardongaitė (26 m.) dabar areštuota. Namuose paskutinį kartą ji lankėsi per Kalėdas – pabuvo su įtėviais, pažaidė su vaikais ir vėl, kaip jau įprasta, dingo.
Meilės netrūko
D. Lardongienė su vyru savo vaikų taip ir nesusilaukė. Nors vis tikėjosi, kad pagaliau ir jų namuose krykštaus kūdikis, tačiau pastoti niekaip nepavykdavo. Kai moteriai sukako 40 metų, pora nusprendė nebelaukti ir pasiėmė auginti ligoninėje paliktą vos keleto savaičių Editą. Jos buvo atsisakiusi 21 metų motina.
Lardongai Editą mylėjo ir ją rūpinosi. „Lepinome ja kaip tik išmanydami – mergaitė lankė muzikos mokyklą, visada buvo gražiai aprengta, išruošta į mokyklą, skaniai pavalgydinta ir meiliai priglausta. Namai pilni mažos Editos nuotraukų, kuriose laiminga mergaitė šypsosi ant mano rankų”, – liūdnai pasakojo D. Lardongienė.
Tačiau kuo toliau, tuo mažiau Editai rūpėjo mokslai ir įtėvių rūpestis. Simpatiška mergina kaip magnetas traukdavo vaikinų ir vyrų dėmesį, o ir pati nelikdavo jiems abejinga. Edita mėgo būti draugų apsuptyje, linksmintis ir į Danutės perspėjimus būti atsargiai tik numodavo ranka. „Nuo mažų dienų su mergaite būdavo nelengva – ji buvo labai nervingas, judrus vaikas. Kai paaugo, įsitraukė į blogų draugų kompanijas, ėmė susitikinėti su prastais vaikinais – vis dažniau ėmė negrįžinėti namo, – prisiminė Danutė. – Ne kartą bandžiau ją protinti, bandyti kalbėtis, tačiau visi pokalbiai baigdavosi taip pat – Edita atrėždavo, kad aš nedaug ką teišmananti, ir trenkusi durimis užsidarydavo savo kambaryje”.
Dešimtą klasę Edita baigė profesinėje verslo mokykloje – ten mokėsi trikotažo specialybės. Kadangi mokslai nelabai sekėsi, o ir mažai terūpėjo, 12 klasių mergina taip ir nebaigė.
Pasipylė nėštumai
Šešiolikos metų Edita jau laukėsi pirmojo kūdikio. Jo tėvo Danutė sako nė matyti nemačiusi – nei Edita, nei vaikelis jam nerūpėjo. Robertukas, kuriam dabar 9 metai, auga Danutės namuose.
Čia pat auga ir antrasis įdukros sūnus. Tiesa, su antrojo vaiko tėvu Edita bandė kurti šeimą – persikėlė į jo paveldėtą namą, įsidarbino jo autoservise. Tačiau viskas sugriuvo, kai jauną vyrą policija sulaikė dėl septyniolikmetės išžaginimo…
Netrukus Edita pastojo trečiąjį kartą. Mėgstantis išgerti jos draugas į vaikelį ranka nenumojo – iki šiol rūpinasi juo kartu su savo motina, vaikas auga jų namuose.
Paveikta vis nenusisekančių santykių su vyrais ir išvarginta laimingo gyvenimo paieškų, Edita vis dažniau ėmė išgėrinėti. Netrukus pastojo ketvirtą kartą, bet ir šįkart niekas nepasikeitė. Vaiko auginti ji nenorėjo, tad atidavė įvaikinti svetimiems žmonėms.
„Kai Edita būdavo namuose, atrodydavo, kad vyriausiuosius sūnus iš tiesų labai myli – žaisdavo su jais, myluodavo, bučiuodavo. Tačiau praeidavo savaitė kita, ir jai tapdavo nuobodu. Tad susirinkusi keletą daiktų vėl patraukdavo ieškoti nuotykių“, – prisimena D. Lardongienė.
O iš nuotykių paieškų mergina dažniausiai sugrįždavo nėščia… Penktąjį kartą Edita pastojo nuo gerokai vyresnio, keturiasdešimtmečio vyriškio, užauginusio dvi dukras.
Paskutinę mergytę, kurią Danutė vadina Lėlyte, Edita pagimdė paskutinę senųjų metų dieną. Įdukra Danutei prasitarė, kad labai norėjo sutikti Naujuosius metus, tačiau to padaryti nespėjo. Sausio pirmąją vedina anūku į Kauno klinikas atskubėjusi Danutė atnešė naujagimei šiokį tokį kraitelį – šiltą žydrą antklodę, išmargintą mažais meškiukais. Paėmusi jau penktąją anūkėlę ant rankų, Danutė švelniai ją priglaudė ir paprašė Editos sugrįžti namo. „Būčiau padėjusi užauginti ir dar vieną. Bet va kaip viskas išėjo...“ – liūdnai atsidūsta D. Lardongienė.
Edita su vos keleto savaičių kūdikiu į įtėvių namus sugrįžti nepanoro – patraukė pas draugę, įsikūrusią Kaune, M. Riomerio gatvėje. Pastarosios bute dažnai rinkdavosi išgerti mėgstanti kompanija, tapusi tikra bėda kaimynams. Ten įsikurti Editai pasirodė mieliau negu jaukiuose įtėvių namuose kartu su dviem jos laukiančiais vaikais…
Dovana šiukšlyne
Praėjusio penktadienio vakarą D. Lardongienė vakarojo prie televizoriaus. Staiga anūkas Robertukas, bedęs pirštuku į televizoriaus ekraną, sušuko: „Žiūrėk, močiute, čia antklodė su meškiukais, kurią mes padovanojome mamai!” Gerai įsižiūrėjusi į vaizdą ekrane, D. Lardongienė nustėro – Lapių sąvartyne, susuktą į tokią antklodę, benamiai rado naujagimės lavonėlį…
„Policijos paklausiau tik vieno dalyko – ar rasta mergytė šviesiais plaukučiais. Kai sulaukiau teigiamo atsakymo, širdį lyg peiliu kas perverė – supratau, kad tai Editos dukrytė”, – ašarų nebesulaikė D. Lardongienė.
Ekspertai nustatė, kad naujagimis į sąvartyną išmestas jau negyvas – greičiausiai uždusęs. Neoficialiais duomenimis, tiriama ir dar viena versija – ar kūdikis galėjo mirti apsinuodijęs alkoholiu, patekusiu į jo organizmą kartu su neblaivios motinos pienu.
„Tikslių ekspertizės išvadų, kaip viskas iš tiesų įvyko, teks palaukti dar gerą mėnesį”, – sakė Kauno rajono policijos vyresnioji tyrėja Laura Sipavičiūtė. „Netikiu, kad Edita kažką blogo būtų savo kūdikiui padariusi. Greičiausiai įvyko nelaimingas atsitikimas, juolab kad išvakarėse tame bute, kur buvo apsistojusi Edita, buvo girtaujama, – sakė D. Lardongienė. – Edita maitino mažylę krūtimi, o jos krūtinė labai didelė – uždengė kone visą kūdikio veidelį – taip ir galėjo atsitikti nelaimė”.
D. Lardongienė nepyksta ant įdukros ir sako tikinti, kad viskas išsispręs ir Editos niekas į kalėjimą nesodins. „Ji išsigando, kai pamatė, kad mergytė nekvėpuoja, o patarimą naujagimę išmesti į šiukšlyną jai galėjo duoti koks sugėrovas, – svarstė D. Lardongienė. – Edita spėjo savo draugei pasakyti, kad nenorinti į kalėjimą”.
Anūkėlę Lardongai palaidojo Karmėlavos kapinėse. Laidotuvėmis rūpintis padėjo ir kūdikio tikrasis tėvas, kuris dabar, beje, gyvena su kita – nuo jo besilaukiančia aštuoniolikmete. Edita laidotuvėse nedalyvavo ir net nežino vietos, kur supiltas mažas kauburėlis žemių ir pastatytas kryželis jos dukrytei. Tuo metu, kai vyko laidotuvės, Edita buvo uždaryta areštinėje. Ją trečiadienį pareigūnai rado pas panašaus gyvenimo būdo draugę Kaniūkuose. Moteriai pateikti kaltinimai savo kūdikio nužudymu.
D. Lardongienė nenustoja galvojusi, ar vis dėlto pavyks įdukrai susitvarkyti gyvenimą. Savęs ji sako seniai nežiūrinti, bet negalinti nusiraminti dėl savo vienturtės. “Šitokią gėdą prieš visus žmones užsitraukė. Kas gi dabar į ją žiūrės rimtai, kai šitiek vaikų išmėtyta, o vienas net šiukšlyne atsidūrė. Bet gal vis tiek kada nors atsitokės ir išgirs ko aš ją mokiusi. Gal rūpestis ir tikėjimas nugalės šitą baisų geną”, – liūdnai šypteli D. Lardongienė.
Giedrė Poteliūnaitė
