Nenori likti atstumtas Bažnyčios – pasikviesk kalėdojantį kunigą į namus. Tokią pamoką sako išmokusi vos prieš keletą savaičių nuskendusį sūnų palaidojusi naujamiestiečių šeima. Jai teko iš karto du smūgiai: likimas atėmė vaiką, o parapijos klebonas atsisakė velionį palydėti į paskutinę kelionę. Nors dvasininkija skelbia, kad Bažnyčia velionį gali atsisakyti laidoti, jei tai darydama papiktintų bendruomenę, Naujamiestyje atsitiko atvirkščiai. Tėvo širdį drasko skausmas: jaunylis sūnus prieš trejetą savaičių atgulė Naujamiesčio kapinaitėse. Tvarkinga šeima, prisidėjusi prie sudegusios bažnyčios atstatymo, neranda atsakymo, kuo niekam neužkliūdavęs jų vaikas taip nusidėjo, kad kunigui pasirodė nesąs vertas būti laidojamas su bažnytinėmis apeigomis.
Tėvo širdį drasko skausmas: jaunylis sūnus prieš trejetą savaičių atgulė Naujamiesčio kapinaitėse. Tvarkinga šeima, prisidėjusi prie sudegusios bažnyčios atstatymo, neranda atsakymo, kuo niekam neužkliūdavęs jų vaikas taip nusidėjo, kad kunigui pasirodė nesąs vertas būti laidojamas su bažnytinėmis apeigomis.
Dvigubas skausmas
Klebonas nelaidojo doros, tvarkingos šeimos atžalos – su tėvais gyvenusio darbštaus jaunuolio, apie kurį niekas blogo žodžio miestelyje negalėtų pasakyti. Taip ganytojas atsigriebė už tai, kad jam kalėdojant šeima neatlapojo durų,
„Dievas ir Bažnyčia nėra tas pats. Tam kunigui irgi ateis laikas stoti prieš Dievo teismą“, – Aukščiausiuoju pasikliauna sūnaus gedintis Antanas Klimkevičius.
Apie netektį ir tai, ką teko išgyventi atėjus pas kleboną, net ir jam, vyrui, sunku kalbėti. Jo žmona dar labiau palaužta. Gedinčių tėvų širdis drasko skausmas: jaunylis sūnus, 25-erių Mindaugas, prieš trejetą savaičių atgulė Naujamiesčio kapinaitėse.
Tvarkinga šeima, kaip ir dauguma naujamiestiečių, prieš keletą metų prisidėjusi prie sudegusios bažnyčios atstatymo, neranda atsakymo, kuo niekam neužkliūdavęs jų vaikas nusidėjo taip, jog kunigui pasirodė nesąs vertas būti laidojamas su bažnytinėmis apeigomis.
Tragediją gaubia paslaptis
Nelaimė šeimą užgriuvo gegužės19-ąją. A. Klimkevičius pamena tą vakarą su žmona laukę vakarienei grįžtančio sūnaus, talkininkavusio vietos ūkininkui. Vaikui vėluojant, blogų įtarimų niekam nekilo – tokį metą ūkyje darbo apstu.
Kai pamatė per Naujamiestį lekiančias kaukiančias greitąsias, tėvams smigtelėjo negera nuojauta, bet nuvijo mintį, kad medikai galėtų skubėti iš mirties nagų plėšti jų sūnaus. O apie 19 val. į Klimkevičių kiemą įsukęs ūkininkas atvežė kraupią žinią – jų Mindaugo nebėra.
Jaunuolis nuskendo ūkyje esančiame tvenkinyje. Iškviesti gelbėtojai vaikiną aptiko už penkių metrų nuo kranto dviejų metrų gylyje. Į įvykio vietą atlėkusių medikų pastangos gaivinti jaunuolį buvo bergždžios.
Sūnaus žūtis tėvams iki šiol mįslė.
„Mindaugas mokėjo gerai plaukti“, – stebisi A. Klimkevičius.
Nuskendusį jaunuolį atsisakęs palaidoti R. Kazlauskas pateikė vienintelį paaiškinimą: jo pavardės neaptikęs paties užvestoje ir pildomoje parapijos tikinčiųjų knygoje. Į ją surašomos šeimos, įsileidžiančios parapijiečius lankantį kunigą.
Nuskendusį jaunuolį atsisakęs palaidoti R. Kazlauskas pateikė vienintelį paaiškinimą: jo pavardės neaptikęs paties užvestoje ir pildomoje parapijos tikinčiųjų knygoje. Į ją surašomos šeimos, įsileidžiančios parapijiečius lankantį kunigą.
Žmogaus vertė įrašyta kunigo knygoje
Po tragedijos kitą dieną A. Klimkevičius, lydimas vyresnio sūnaus žmonos, nuėjo į Naujamiesčio kleboniją prašyti paskutinės paslaugos mirusiam sūnui – palydėti į paskutinę kelionę. Klebono Raimundo Kazlausko atsakymas tėvą apstulbino, įskaudino ir papiktino taip, kad pripažįsta vos susilaikęs dvasininko nepasiuntęs velniop.
„Radome kleboną, sakau, noriu sūnų laidoti su bažnyčia. Kažkokią knygą pasiėmė, vartė, vartė, visų mano kaimynų pavardes išvardijo, sako, nėra pas mane tokio parapijiečio įrašyta“, – „Sekundei“ pasakojo A. Klimkevičius.
Jis dar vylėsi, kad įvyko klaida – juk pats gimęs, augęs Naujamiestyje, vaikus miestelio bažnyčioje pakrikštijęs. Maža to, po bažnyčią nusiaubusio gaisro jo Mindaugas su kitais naujamiestiečiais skubėjo, buvusio klebono Algirdo Dauknio pakviesti, į talką tvarkyti maldos namų.
„Aiškinau, kad mano vaikas nebuvo bažnyčiai svetimas, dirbo ją atstatant, bet klebonas nė nesiklausė, atseit tuo metu jis dar neklebonavo Naujamiestyje. Net du kartus pakartojo, kad ritualinių paslaugų neteikia“, – pasakojo A. Klimkevičius.
Kai kunigas atsisakė ateiti palydėti velionį į kapines, tėvui norėjosi tik kuo greičiau sprukti iš klebonijos.
„Dar kažką klebonas kalbėjo, kad vakarinėse mišiose už Mindaugą pasimels. Tik numojau ranka, išeinant norėjosi jį patį velniop pasiųsti, gerai, kad susilaikiau“, – pripažįsta A. Klimkevičius.
Kviesis iš kitos parapijos
Naujamiestietis dar tikėjosi pasikviesti pažįstamą kunigą iš kitos parapijos, bet kai išgirdo, kad tokį reikalą tektų derinti net su kurija, nuleido rankas.
Klimkevičiai sūnų laidojo, kaip ir dera, giedant paprašytiems giedotojams, bet dvasininko nei išlydinti velionį iš šarvojimo salės, nei prie kapo duobės nebuvo.
„Tiesa, nesame uolūs katalikai, į bažnyčią per didžiąsias šventes, per atlaidus tenueiname. Ar dabar už tai mūsų sūnų reikėjo nubausti?“ – klausia A. Klimkevičius.
Naujamiestietis įtaria, kad klebonas jam atsakė ne dėl to, jog bažnyčioje retas svečias.
„Kalbėjome su pažįstamu kunigu iš kito rajono. Sakė, kad turbūt klebonas mūsų nerado kalėdojimo knygoje – į namus mat jo nebuvome pasikvietę, rinkliavos nedavėme. Gal ir užpyko, kad specialiai nelaukėme ateinant?“ – svarsto A. Klimkevičius.
Po savaitės sueis mėnuo nuo Mindaugo mirties. Tėvai už sūnų aukoti šv. Mišių prašys kitos parapijos dvasininko, jį kviesis ir pašventinti kapo.
Naujamiestiečiai apstulbę
Žinia, kad kunigas atsisakė laidoti jaunuolį, naujamiestiečius apstulbino, šokiravo ir ne vieną papiktino – apie Klimkevičių šeimą vietiniai blogo neturėjo ko pasakyti.
„Labai tvarkinga, darbšti šeima, užauginusi du sūnus. Vienas iš jų su tėvais gyveno. Tikrai nedrįsčiau apie juos ką blogo pasakyti“, – „Sekunde“ teigė Naujamiesčio kultūros centro direktorė Vigita Dumbrienė.
Pečiais gūžčioja ir Naujamiesčio seniūnaitis bei bendruomenės pirmininkas Saulius Valčiukas, prieš dešimtmetį buvęs artimas Klimkevičių kaimynas.
„Niekada neturėjau su Klimkevičiais jokių problemų. Esu įsitikinęs, kad ir kiti kaimynai neturi. Tai daugiau nei normali šeima – tvarkingi, dirbantys žmonės. Ir jų vaikai jokie ne chuliganai, niekas blogo apie juos negalėtų pasakyti. Mindaugą netgi jau senokai mačiau, galvojau, gal išvažiavęs – nei po miestelį trindavosi, nei kur girtas šlaistydavosi. Tikrai tie žmonės miestelio nėra papiktinę“, – patvirtino S. Valčiukas.
Seniūnaitis sako ne iš vieno naujamiestiečio girdėjęs nusistebėjimą dėl klebono tokio sprendimo.
„Prieš daug metų buvęs klebonas savižudį laidojo, jautriai apie nelaimę žmonėms kalbėjo. O dabar visi esame nustebę. Dar kad būtų buvęs koks latras, koks didelis chuliganas, bet čia – darbštus, tvarkingas vaikinas“, – stebėjosi S. Valčiukas.
Sąrašai svarbiau už gailestingumą
Naujamiestiečius be žado palikęs klebonas, maždaug prieš porą metų į šį kraštą paskirtas Raimondas Kazlauskas, nesileidžia plačiai aiškinti, kodėl, jo manymu, nuskendęs jaunuolis nebuvo vertas būti laidojamas su bažnytinėmis apeigomis.
Dvasininkas pateikė vienintelį argumentą: šitos pavardės neaptikęs paties užvestoje ir pildomoje parapijos tikinčiųjų knygoje. Į ją surašomos šeimos, įsileidžiančios parapijiečius lankantį kunigą. Klimkevicius.
Klebono atsisakymas palaidoti jaunuolį šio tėvą apstulbino, įskaudino ir papiktino taip, kad pripažįsta vos susilaikęs dvasininko nepasiuntęs velniop.
„Vyskupas manęs irgi klausia, kiek parapijoje bažnyčią lankančiųjų. Jei sakysiu, kad visi naujamiestiečiai, meluosiu. Bažnyčia nėra ritualinių paslaugų biuras. Su bažnyčia laidojami ją lankantys, įsijungusieji į bažnytinės bendruomenės gyvenimą. O kai kurie ateina prašyti palaidoti tik dėl akių, kad kunigas būtų“, – savo tiesą aiškino R. Kazlauskas.
Kad velionis būtų padėjęs atstatant sudegusią bažnyčią, klebonas tvirtino nieko nežinantis. Mat tuomet jo paties Naujamiestyje dar nebuvę, o ankstesnis klebonas A. Dauknys esą jokio tikinčiųjų sąrašo nepalikęs.
„Visur yra sudaryti tokie sąrašai, visose parapijoje, o čia nebuvo. Aš pats turėjau juos sudaryti. Palaidoti su bažnyčia yra iškilmingumo reikalas. Neteisinga būtų taip laidoti ir bažnytinės bendruomenės narį, ir bažnyčioje nesilankantįjį“, – įsitikinęs dvasininkas.
Pasak R. Kazlausko, į parapijos tikinčiųjų knygą Klimkevičiai liko neįrašyti, nes niekada jo kalėdojančio į namus neįsileidę.
Pasakius, kad galbūt žmonės ne iš piktos valios durų neatvėrė, o tiesiog nežinojo apie pas tikinčiuosius susiruošusį tokį svečią, ir paklaustas, ar apie savo vizitus pranešantis iš anksto, R. Kazlauskas pareiškė neprivalantis aiškintis.
„Negi aš turiu visiems aiškinti, kada lankau? Tai kiekvienos parapijos reikalas. Kai būsite naujamiestietė, sužinosite“, – „Sekundei“ pareiškė klebonas.
Kaimynas būtų laidojęs
Prieš R. Kazlauską paskiriant į Naujamiestį šios parapijos ganytoju buvęs A. Dauknys prasitarė, kad jam vertinti klebono poelgį būtų neetiška. Tačiau dvasininkas pripažino: šios nelaimės ištiktos šeimos nebūtų atstūmęs.
„Jei būtų į mane kreipęsi ir Berčiūnuose laidoję, būčiau palaidojęs. O Naujamiesčio parapija – jau kitas juridinis vienetas, man nedera į jos klebono reikalus kištis“, – teigė A. Dauknys.
Dvasininkas neslepia, kad per ganytojo praktiką ir jam yra tekę atsisakyti palaidoti velionį.
„Dabar gal jau būčiau kitaip pasielgęs, o tada buvau jaunas ir bažnytiniai kanonai kiti buvo. Kai esi jaunas kunigas, galva pilna procedūrinių dalykų“, – svarstė A. Dauknys.
Išklausė vieną pusę
Panevėžio vyskupui Lionginui Virbalui mirusiojo artimuosius įskaudinęs, o naujamiestiečius apstulbinęs įvykis žinomas, tačiau išvadų jis sako negalintis daryti, nes išklausė tik vieną pusę – kleboną.
„Niekas į mane dėl to įvykio nesikreipė, todėl visų jo detalių nežinau“, – apgailestavo L. Virbalas.
Anot jo, katalikiškai laidoti atsisakoma, kai tai gali papiktinti bendruomenę arba žmogus pats yra viešai paskelbęs, kad jam Dievo ir Bažnyčios nereikia. Vyskupas pamena atvejį, kai vienoje parapijoje buvo atsisakyta laidoti velionę už tai, kad šioji kartu su sutuoktiniu girdė žmones – nelegaliai prekiavo techniniu spiritu ir nepaisė kunigo perspėjimų liautis. Vyskupo nuomone, jei klebonas būtų sutikęs laidoti kitus į kapus variusią moterį, bendruomenė neabejotinai būtų pasipiktinusi.
Ar, dvasininkijos akimis, nepriimti kalėdojančio kunigo – tokia pati nuodėmė, kaip nuodyti žmones?
„Knygoje žymėti parapijiečius – sena tradicija. Bet ne pats kalėdojimas svarbus. Jei žmogus bendrauja su bažnyčia, natūralu, kad bus įrašytas. Žmonės įpratę atėję į biurą, savivaldybę gauti paslaugą. Galvoja, kad ir bažnyčioje tas pats. Bet čia kitas santykis – reikia būti tikinčiųjų bendruomenės nariu. Suprantu, kad velionio artimiesiems labai skaudu, todėl raginu kunigus būti jautresniems, bet ir žmones suprasti, jog bažnyčia nėra tik paslaugų teikėja“, – sako L.Virbalas.
Ir kunigai peržengia ribas
Zdanys.Romualdas Zdanys, Panevėžio vyskupijos bažnytinio teismo pirmininkas, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas
Atsisakyti laidoti galima viešą nusidėjėlį, bendruomenei pažįstamą kaip nuolat nuodėmingai gyvenantį, arba viešai atsisakiusįjį katalikų tikėjimo ir prieš mirtį neparodžiusį gailesčio. Klebonas kiekvieną atvejį privalo įvertinti, nes reikia ir gyvuosius apsaugoti nuo pasipiktinimo. Jei girtavęs, prieš Dievą ir Bažnyčią burnojęs žmogus būtų katalikiškai laidojamas, žmonės nesuprastų.
Aš pats kunigauju 21-erius metus, tiesioginį darbą su tikinčiaisiais dirbu maždaug penkerius, bet nė karto neteko pačiam atsisakyti laidoti.
Dirbant vyskupijos kurijoje ne kartą teko spręsti tokius konfliktus kunigui nesutikus palaidoti. Ir, turiu pripažinti, būta atvejų, kai kunigas neturėjo teisės nelaidoti.
Kunigas pasiaiškinti neprivalo
Paulius Subačius, Bažnyčios istorikas
Kunigas nedalyvauja laidojant ir neatlieka katalikiškų apeigų, jei mirusysis niekaip nėra susijęs su bažnyčia. Yra atvejų, kai suaugę žmonės klebonams, vyskupams įteikia raštiškus pareiškimus, kad pasitraukia iš Katalikų bažnyčios. Jie buvo pakrikštyti dar vaikai, taigi tai buvo ne jų asmeninis, bet tėvų apsisprendimas. Tiesa, tokių pareiškimų nėra daug, manau, galėtų būti apie keliasdešimt.
Kunigas gali atsisakyti laidoti ir akivaizdžiai demonstruojančius nepagarbą Bažnyčiai, sąmoningai ją niekinančius. Todėl kiekvieno klebono atsakomybė nuspręsti, kaip jam pasielgti.
Bažnytinės teisės normose numatyta, kad bendruomenei turi būti paaiškinta, jei sakramentai teikiami žmogui, kuris visuomenės akyse atrodo netinkamas juos gauti. Bet ne atvirkščiai. Bažnytinė teisė nereikalauja kunigo pasiaiškinti, kodėl atsisako laidoti.
Dalis informacijos, kuria dvasininkas remiasi priimdamas sprendimą, nėra viešinama, pavyzdžiui, negali būti viešinama gautoji per išpažintį, kai yra kunigo ir žmogaus dvasinių pokalbių pasekmė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
