Algirdui Brazauskui kiek nutolus nuo socialdemokratų vairo, vis labiau į viešumą ėmė veržtis vidinės partinės įtampos, taip pat intrigos dėl partijos vairininko posto. Prieš porą metų pačiam A. Brazauskui teko numaldyti būrelio buvusių „tiktųjų“ socialdemokratų bruzdėjimą nedviprasmišku grasinimu „kitaminčius“ mesti iš partijos. O be partijos įvairūs mūsų „kitaminčiais“ jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo gerovės.
Šiuo metu socialdemokratų partijoje susikibo dvi nuomonės dėl atominės elektrinės statybos bei nacionalinio investuotojo (net pats A. Brazauskas ragina neskubėti) ir atvirai reiškiamas Algirdo Paleckio nusiteikimas versti G. Kirkilą, o sykiu sumažinti buvusio komunistinės nomenklatūros branduolio galias. A. Brazausko reiškiama nuomonė rodo, jog kol kas G. Kirkilas nėra visiškai įsitvirtinęs partijos pirmininko poste – tad kai kurie įtakingi partiečiai ieško progų jį pastumti į šoną. G. Kirkilui tenka rodyti intrigų meistro gebėjimus – juk žaisti tenka ne tik su partiečiais, bet ir Vyriausybės lygiu. Tad visiškai suprantama, jog šiuo metu premjeravimui jis negali skirti deramo dėmesio bei jėgų, ypač kai susikaupta ties „NDX energijos“ reikalais. Valstybės valdymas tapo intrigantišku politikavimu ir verslo grupių interesų protegavimu, neteikiančiu jokių vilčių, kad bus imtasi esminių visuomenės ir valstybės gyvenimo pertvarkos darbų, ką jau kalbėti apie vertybinių visuomenės santalkos gairių įtvirtinimą. Visuomenei siūloma džiaugtis tuo, kaip sėkmingai demokratinių rinkimų procedūros nuslepia valstybę ardančio politinės korupcinės sistemos vėžio simptomus.
A. Paleckio politinis fliuksavimas tapo didele socialdemokratų partijos problema. Paprastai socialdemokratai nesimėto grasinimais šalinti iš partijos – jie linkę problemas tvarkyti tyliuose užkulisių duburiuose. Vadinasi, kitaip nebeįmanoma. A. Paleckiui jau gerą pusmetį tenka rodyti neprastus politinės akrobatikos sugebėjimus išsilaikant Vilniaus socialdemokratų vadovu ir padedant libdemams valdyti Lietuvos sostinę.. Susilaukęs net paties A. Brazausko nemalonės, jis nesiruošia nei rimti, nei patylėti, o tik dar labiau kaitina atmosferą. Abejotina, ar „maištininkas“ turi tiek gerbėjų, kad galėtų įveikti senąją CK gvardiją, tad manytina jį parengus kokį neįtikėtiną politinio fliukso vyksmą, galintį ne tik prajuokinti, bet ir nustebinti žiūrovus.
Pagrindiniu A. Paleckio tikslu manyčiau esant tokį – kurti socialdemokratų partiją siekiančio atnaujinti maištininko, o sykiu ir naujos kartos jauno politinio lyderio įvaizdį. Nemanau, kad jis norėtų būt išmestas iš partijos – tada įvaizdis bliūkšta, o norint jį palaikyti jau reikalinga kita politinė jėga. Tačiau šalindami A. Paleckį iš partijos ir socialdemokratai neišvengia nuostolių – jie pasirodo kaip vidinės demokratijos ir diskusijų dėl socialdemokratinių vertybių stokojanti partija, kurioje vyrauja senosios kartos nomenklatūrinis mąstymas, pritaikytas stambaus verslo įgeidžiams tenkinti. Rinkėjų simpatijų šitai nepridės. O nešalinti iš partijos lyg ir neįmanoma – kaip eiti į rinkimus nesutvirtinus partijos lyderio pozicijų ir nepanaikinus vidinės kovos židinio. Nepatenkinti A. Paleckio politiniu fliuksavimu, o jų nemažai, po kurio laiko galėtų svarstyti ir apie naują, „kietesnį“ nei G. Kirkilas vadovą. Vis dėlto socialdemokratams gretų suvienyti jau nepavyks – vėl atsigavo vakarietiškų socialdemokratinių vertybių puoselėtojai, nutarę kurti savo partinę frakciją.
Išmestas iš partijos A. Paleckis turėtų galimybių kurį laiką „gelti“ socialdemokratams – prisišliejęs kad ir prie liberaldemokratų, kaip komunistinės nomenklatūros socialdemokratų kritikas, jis priviliotų ir būrelį rinkėjų. Galėtų A. Paleckis tapti ir „tikruoju“ Socialdemokratų sąjungos vedliu – tam tikras įvaizdis jau sukurtas, o ir žiniasklaida įprato reaguoti į jo veiksmus patyčių bangomis. Visoks žiniasklaidos dėmesys politikui yra naudingas – reikia tik mokėti juo pasinaudoti. Tačiau prisišliejęs prie kitų partijų A. Paleckis netektų maištininko įvaizdžio – tam įvaizdžiui palaikyti reikalinga nepaliaujamai tąsytis su socialdemokratų lyderiais.
G. Kirkilo ir A. Paleckio kova paryškina socialdemokratų partijai būdingą ydą – jaunų naujos kartos politikų stoką. Senasis komunistinės nomenklatūros branduolys nepasitiki CK „universiteto“ nebaigusiais jaunais partiečiais. Gerai parengtų nomenklatūrinių penkiasdešimtmečių užteks Lietuvai dar kokiai dvidešimčiai metų – tad permainų politinėje korupcinėje sistemoje vargu ar galima tikėtis. Nebent verstų Europos Sąjunga.
Dera atkreipti dėmesį į A. Paleckio santykius su žiniasklaida, tiksliau, į stebėtinai vieningą šio politiko veiksmus palydinčią patyčių bangą. Iš pirmo žvilgsnio, bent jau dalis žiniasklaidos turėtų palaikyti jaunesnės kartos lyderį, kuris atvirai susikibo su komunistinės nomenklatūros mohikanais. Bent jau ironiškai. Regime – nuožmias patyčias. Kur čia šuo pakastas? Šiuo metu žiniasklaidą valdo kelios verslo grupės: „MG Baltic“, „Hermis Capital“, „Achema“, „Rubikonas“, kitaip tariant, tie, kuriuos ir aptarnauja politinis elitas. Socialdemokratų partijos lyderiai glaudžiai susiję su įvairių verslo grupių vadovais – tad dažniausiai žiniasklaida pati susipranta, ką jai reikėtų daryti. Prisiminkime, kaip sutartinai nuo parlamentarų kontrolės buvo ginamas Valstybės saugumo departamento direktorius Arvydas Pocius. O juk A. Paleckis ėmėsi oponuoti ir pačiai „VP Market“ dėl atominės elektrinės statybos. Nors ši kompanija lyg ir nevaldo žiniasklaidos, tačiau daro jai didžiulę įtaką per reklamos užsakymus. Be to, atominės elektrinės statybos projektą šefuoja įtakingas politinio elito ir vadinamųjų valstybininkų būrys, glaudžiai susijęs su kai kuriais dienraščiais bei telekanalais. Kai kas prie kampanijos prisijungia manydami atskleidžią tiesos kruopelytes. Tad tereikia tik rimtai pradėti, o jau peno patyčioms niekada nepritrūks. Ypač tada, kai pats politikas imasi provokuoti žiniasklaidą politiniu fliuksavimu.
