Viena vertus, tai, kas pastarosiomis savaitėmis vyksta Lenkijoje, gali būti laikoma politiniu procesu, kada naujoji valdžia palaipsniui perima padėties šalyje kontrolę, kad galėtų įgyvendinti rinkėjams pažadėtas reformas. Tačiau, antra vertus, šis procesas kelia grėsmę, kad gali būti pažeistas pamatinis demokratinio valdymo principas, numatantis valdžios padalijimą į atskiras šakas, kurios veikdamos savarankiškai vis dėlto turi kontroliuoti bei riboti viena kitą, kaip savotiškas atsvarų mechanizmas. Deja, Lenkijoje laimėjusi rinkimus partija „Įstatymas ir teisingumas“ (lenk. PiS, Prawo i Sprawiedliwość) nesitenkina absoliučia dauguma parlamente ir galimybe suformuoti Vyriausybę, bet panoro perimti savo „globon“ vadinamąją trečiąją – teisminę – valdžią, ir netgi ketvirtąją – nepriklausomą žiniasklaidą.
Nieko stebėtino, kad šie naujosios valdžios žingsniai susilaukė opozicijos ir pilietinės visuomenės pasipiktinimo bei protestų. Politinė konfrontacija Lenkijoje vis labiau įsisiūbuoja. Tačiau papildomą intrigą įneša tai, kad į procesą įsitraukia Europos Komisija. Ką tai galėtų reikšti tiek Lenkijai, tiek visai Europai?
Pirmiausia, nereikėtų situacijos dramatizuoti. Būtų klaidinga tokį Europos Komisijos sprendimą jau laikyti kokia nors sankcija Lenkijai. Nieko panašaus. Europos Komisija tik pradeda procedūrą, kuri tik jai pasibaigus galėtų reikšti sankcijas. Ji galėtų baigtis sankcijomis tik po to, kai bus įgyvendinti du jos etapai – esamos situacijos vertinimas ir rekomendacijų valstybei narei suformulavimas. Tik tuo atveju, jeigu valstybė narė nebendradarbiaus ir nepadės Komisijai suprasti situacijos, o vėliau ignoruos siūlomas rekomendacijas, galės prasidėti trečiasis etapas, kuris numato Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnio taikymą. Pagal šį straipsnį, jau nebe Europos Komisija, o Europos Sąjungos Taryba, tai yra ES valstybių atstovai, gali nuspręsti sustabdyti atitinkamos valstybės narės tam tikras teises (pavyzdžiui, gauti paramą iš struktūrinių fondų) ar net tos valstybės narės Vyriausybės atstovo Taryboje balsavimą.
Antra vertus, nors procesas gali užtrukti, jis vis dėlto prasidėjo. Ir tai yra naujas dalykas Europos Sąjungos praktikoje. Nors minėto 7-ojo straipsnio nuostatos įsigaliojo dar 1997 metais, kai į ES buvo rengiamasi priimti nedidelę demokratinio valdymo patirtį turinčias valstybes, straipsnis niekada nebuvo taikytas.
Tiesa, pirmą kartą galimybė šį straipsnį taikyti svarstyta dar iki didžiosios 2004 metų plėtros – 2000 metais Austrijos atžvilgiu. Vėliau prie šios temos grįžta jau dėl padėties Vengrijoje, kurioje 2010 metais rinkimus laimėjus konservatyviajai „Fidesz“ partijai, iki šiol balansuojama ties demokratijos principų pažeidimų riba. Tačiau nei vienu, nei kitu atveju procedūra nebuvo pradėta. Ji nepradėta dėl to, kad, tiesą sakant, ji nebuvo ir įteisinta. Tiktai 2014 metais Europos Komisija, kritikuojama, kad vangiai reaguoja į demokratijos pažeidimus Vengrijoje, galiausiai parengė teisės viršenybės apsaugos sistemą (angl. framework to safeguard the rule of law) su jau minėtais trimis procedūros etapais.
Šiandien dar sunku pasakyti, kada ir kuo šis procesas baigsis. Tai priklausys ne tik nuo Europos Komisijos, bet ir nuo Lenkijos Vyriausybės. Tačiau baigiant šį komentarą norėtųsi atkreipti dėmesį į du dalykus. Įvykiai rodo, kad, pirma, tai, jog iš Lenkijos Vyriausybės posėdžių salės pašalinta Europos vėliava, dar nereiškia, kad Lenkija jau gali nebesilaikyti Europos Sąjungos sutarties. Antra, norint išvengti sankcijų, Lenkijai tikrai neužteks garsiai pažadėto Vengrijos premjero Viktoro Orbano veto, nes tam, kad būtų pritaikytos sankcijos valstybei narei ar atimta jos balso teisė, reikia tik keturių penktadalių ES valstybių narių (šiuo metu tai būtų 23 valstybės) ir Europos Parlamento pritarimo. Įdomu būtų pasvarstyti, kaip balsuotų Lietuva, jeigu procesas pasiektų trečiąją stadiją. Bet tai jau atskiro komentaro reikalas. Lygiai kaip ir priežastys, dėl kurių iki šiol Lenkija, buvusi pavyzdinė ES valstybė narė, sėkmingai įveikusi ekonominę krizę, dabar atsidūrė nepavydėtinoje politinėje situacijoje.
----------
Profesorius Gediminas Vitkus yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
