Natūralu, kad žmonėms kyla įvairių keistų idėjų. Svarbu tik, kad nebūtų skubama su jomis sutikti, prieš tai išsamiau jų neapsvarsčius. Vieną tokią keistą idėją, susijusią su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje, pagvildenkime ir mes.
Tenka pažymėti, jog kai kurie mūsų piliečiai vis dar baiminasi, kad Lietuvai įsijungus į Europos Sąjungą nutautėsime, prarasime savo nacionalinį tapatumą ir ilgainiui nebekalbėsime lietuviškai. O mūsų maža ir ekonomiškai ne pati pajėgiausia valstybė taps kitų diktato ir išnaudojimo objektu.
Reikia pripažinti, kad šios baimės nėra visiškai be pagrindo. Juk mokėdamas vien lietuvių kalbą Europoje toli nenuvažiuosi. Už savo šalies ribų net kelio nepasiklausi nemokėdamas svetimų kalbų. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to kas nors ims ir nebeleis mums lietuviškai kalbėtis tarpusavyje. Europos Sąjunga, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, niekada nesiekė keisti Europos tautų tapatybės, ir nepanašu, jog ketintų tai daryti ateityje. Netgi priešingai. Kaip tik dėl narystės ES lietuvių kalba tapo viena iš oficialiųjų bendrijos kalbų, ja privalu skelbti visus galiojančius teisės aktus. Mūsų išrinkti europarlamentarai plenariniuose posėdžiuose laisvai gali rėžti ugningas kalbas lietuviškai ir nesijaudinti, kad liks nesuprasti. Galiausiai atvykus į Europos institucijų buveines Briuselyje, reikėtų pasisaugoti, norint apkalbėti pašalinius žmones, ir nebūti tikriems, kad lietuviškai jie nesupras. Tikimybė, kad pro šalį eis iš Lietuvos atvykęs tarnautojas, yra ganėtinai didelė. Lietuvių "kolonija" Briuselyje jau skaičiuojama ne dešimtimis, bet šimtais.
Ir mūsų tautos istorija, ir pripažinti kalbotyros autoritetai tvirtina, kad žmonių tapatybės ir jos svarbiausios išraiškos – kalbos gyvybingumas priklauso ne nuo politinių sistemų ir net ne nuo globalizacijos spaudimų, o nuo pačių žmonių noro kalbėti savo kalba. Neseniai Lietuvoje apsilankęs žymus kalbotyros specialistas David Crystal apgailestaudamas sakė, kad kitą šimtmetį išnyks penktadalis pasaulio kalbų. Tačiau prognozės lietuvių kalbai kuo palankiausios. Pasak jo, mūsų kalba yra įsitvirtinusi tarp 10 procentų didžiausių pasaulio kalbų, ir jokio pavojaus išnykti jai nekyla. Svarbiausia tik, kad ji gebėtų keistis ir prisitaikyti prie globalizacijos nešamų naujovių.
Kalbai grėsmės lyg ir neaptikome. Tačiau kas mūsų laukia dėl mūsų valstybės mažumo? Pesimistai sako, kad Lietuva dėl nedidelės teritorijos ir silpnumo neišvengiamai taps didesniųjų ES valstybių mainų ir išnaudojimo objektu. Galima sutikti, kad tokia išvada nėra iš piršto laužta. Kol Europoje nebuvo tokio susivienijimo kaip Europos Sąjunga, kol tarptautinės sistemos būklę lemdavo vien didžiųjų valstybių varžybos, su mažosiomis valstybėmis dažniausiai taip ir nutikdavo. Jos gyvuodavo tol, kol tai leisdavo galingesni kaimynai, arba tol, kol jų neišduodavo nelabai patikimi draugai.
Tačiau dabartinis pasaulis yra kitoks. Europos valstybėms nepriklausomai nuo jų dydžio jau nebereikia galvoti, kaip apsiginti nuo kaimynų. Šiandien valstybės yra tiek viena nuo kitos priklausomos, kad grėsmės saugumui yra visai kitos. Pagrindiniu valstybių politikos uždaviniu tampa sukurti kuo palankesnes kasdienio gyvenimo sąlygas savo piliečiams, tai yra rūpintis politiniu stabilumu, ekonomikos augimu, aplinkos apsauga.
Žinomi politinės ekonomijos ekspertai Alberto Alesina ir Enrico Spolaore užsimojo ištirti, kokią įtaką daro valstybės dydis minėtų problemų sprendimui. Jų nuomone, valstybės dydis nėra susijęs su valstybės sugebėjimu tenkinti visuomenės poreikius, su jos ekonomine ir socialine sėkme. Svarbu ne valstybės dydis, o jos valdžios gebėjimas rasti patį palankiausią santykį tarp jos dydžio teikiamų privalumų ir nuostolių. Integracija, valstybių sienų atvėrimas, pasak mokslininkų, suteikia akivaizdų pranašumą būtent mažesnėms valstybėms. Joms nebereikia stengtis viską gaminti pačioms. Užtenka specializuotis tose ūkio srityse, kuriose šalis turi pranašumų prieš kitas.
Pasak tyrėjų, kaip tik todėl šiandien mažiausia Europos Sąjungos valstybė – Liuksemburgas yra pati turtingiausia. Jeigu Liuksemburgą "uždarytume" tarp jo sienų, priverstume gamintis visas prekes ir paslaugas, kurias šiandien vartoja jo piliečiai, tai ši šalis greitai pasidarytų pati neturtingiausia Europoje. Tad tikrasis Liuksemburgo nepriklausomybės (ne formalios, o realios) ir gerovės garantas yra ne uždarumas, bet atvirumas, gebėjimas greitai keistis ir prisitaikyti.
Taigi nuogąstavimai dėl lietuvių kalbos ir Lietuvos valstybės ateities Europos Sąjungoje minėtų solidžių mokslinių tyrimų kontekste atrodo kaip gana keistos idėjos, su kuriomis vargu ar vertėtų paskubomis sutikti.
Gediminas Vitkus yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
2005-11-29
