Opozicijos politinis neįgalumas ir toliau stebina, nors man, kaip valdančiosios koalicijos atstovui, dėl to jaudintis lyg ir nederėtų. Štai neseniai trys iškilūs opozicinių partijų veikėjai Gintaras Steponavičius, Eugenijus Gentvilas ir Arvydas Vidžiūnas spaudos konferencijoje vertino Algirdo Brazausko Vyriausybės veiklos dvejų metų sukaktį. Ir ką gi pasakė?
Ogi nieko iš esmės, kaip turėtų būti bendrame dviejų didžiausių opozicinių partijų susitikime su žurnalistais…
Gintaras Steponavičius, pavyzdžiui teigė, kad “Vyriausybei sekėsi išsilaikyti, jai nekaip sekėsi darbuotis”. Ir toliau: “ši Vyriausybė stokojo iniciatyvos ir veržlumo, jai trūko savikritiškumo”.
Jam antrino Eugenijus Gentvilas, pripažindamas, kad integracinius darbus Vyriausybė atliko gerai, tačiau “pritrūko kūrybiškumo, išradingumo, gal žinių”.
Panašiai kalbėjo ir Arvydas Vidžiūnas, pasakęs, kad su integracija tvarkoj, tačiau “Vyriausybė neturi jokio strateginio nukreipto į priekį žvilgsnio”…
Jei taip komentuotų naują kokio nors tapybos metro eilinę parodą prie kavos puodelio snobai dailėtyrininkai, dar suprasčiau ir nesistebėčiau. Arba vakarėlyje ponios apie madingos dizainerės rudens ar pavasario drabužių kolekciją. Ir paviršutiniška, ir diletantiška, ir pakankamai žavu, ir apie nieką, ir lyg apie viską. Nesuprantama tik kam kankinti vargšus žurnalistus, nors jiems ir yra atėjęs vadinamasis grybų sezonas, tai jie viską iškentės ir gal ką nors parašys. Jei nėra jokios informacijos, tai bent tokia…
Kur slypi tokio opozicijos nesugebėjimo priežastis? Pagrindinė, manau, yra realūs šios Vyriausybės veiklos rezultatai. Jų niekaip negali nuneigti - didžiausio Baltijos ir Rytų Vidurio šalyse ekonomikos, vartojimo, pajamų, investicijų augimo, nedarbo mažėjimo ir t.t. Juolab kad prieš tai veikusios būtent šių opozicinių partijų vyriausybės niekuo panašiu pasigirti negali nė iš tolo. Kita priežastis - artėjantys rinkimai. Nelabai atrandama už ką pakritikuoti, apima neviltis, užtat kabinamasi už šiaudo - tai lentelės ant Mindaugo tilto užkliuvo, tai “susirūpinama” žemės ūkio padėtimi, nors turint valdžios atsakomybę apie tai buvo vengiama kalbėti apskritai. Ypač veidmainiškai atrodo konservatorių “pasipiktinimas” žemės sklypų istorija - ar jie patys, būdami valdžioje, priėmę tokias žemės grąžinimo pataisas, daugiausiai pritaikytas jų buvusiam lyderiui, ir nėra kalčiausi?
Tiesą sakant, nebuvo net kiek naujoviškesnių vertinimų: konservatoriai lig šiol įsitikinę, kad tik jie yra eurointegracijos krypties autoriai; liberalams pritrūko savikritiškumo, visiems opozicijos atstovams kartu - kūrybiškumo. Kad “ši Vyriausybė neturi jokios strategijos”, nuolat ir gana nuobodokai kartoja naujasis konservatorių lyderis Andrius Kubilius. Tiesa, konservatoriai pripažįsta tik tai, ką jie patys išpažįsta, visa kita neprogresyvu, atsilikę ir pan.
Vargu ar tokia opozicionierių spaudos konferencija buvo reikalinga apskritai. Geriau nekalbėti nieko nei vaidinti, jog kažką žinai, tačiau vis tiek greitai paaiškėja, kad “karalius nuogas”… Rimta, analize pagrįsta kritika būtina demokratijos funkcionavimui apskritai, reikalinga ir valdžiai, todėl ir jaudinuos, tačiau tam nepakanka tik perskaityti laikraščių antraštes ir tuoj pat šaukti spaudos konferenciją.
