Šiemetiniai šalies prezidento rinkimai vyksta išties nepavydėtinoje situacijoje – šalies ekonomika nesulaikomai rieda bedugnėn, šalį užvaldė oligarchiniai klanai, dar plačiau išsikerojo korupcija ir didėjo socialinė nelygybė. Tokiose sąlygose vėl atgimsta tikėjimas, jog atsiras tautos gelbėtojas, kuris išvaduos šalį nuo visų negandų.
Aišku, jog tai bus naujasis šalies prezidentas. Tenka tik apgailestauti, jog mums iki šiol su prezidentais nesisekė – vienas buvo sovietinės sistemos palikimas, besirūpinantis tik savo bei savo klano gerove, kitas buvo pašalintas iš posto apkaltos tvarka, dar vienas net dvi kadencijas nešė mums saulę iš vakarų. Neatnešė. Matyt, benešdamas patrūko. Tačiau laimei šiandieną mes turime tokį pretendentą į prezidentus, kuris patenkins mūsų lūkesčius. Tai mūsų šaunioji Komisarė, kuri pasirodo yra nepartinė, todėl ir nepriklausoma, turi aukščiausio lygio ekonominį išsilavinimą be, kurio šalies ekonomikos neišgelbėsi, na, o visi oligarchai drebėte dreba vien išgirdę jos vardą. Sunku pasakyti kaip atsivėrė žmonėms akys ir jie pamatė Lietuvos gelbėtoją tyliai besidarbuojančios valdininkės, greitai kilusios karjeros laiptais, asmenyje. Matyt, be Dievo apvaizdos čia neapsieita. Kaip toliau pamatysime, Dievo piršto čia neprireikė, kadangi mesijo gimimą lėmė visai žemiškos priežastys Pati komisarė tai aiškina paprastai – tokios neeilinės asmenybės atsiranda, kai to pareikalauja istorija. „Matyt, tokie žmonės kaip aš yra laikmečio iššūkis... kiekvienu istoriniu laikmečiu atsiranda asmenybės toje vietoje, kur jų, matyt, reikia ... ir su atitinkamu išsilavinimu... Jei tik yra poreikis tokioms asmenybėms rastis... Tad jei jau manęs prireikė, vadinasi, galėsiu šį tą nuveikti. Ne be reikalo manęs prireikė“ – taip aiškino Komisarė susitikime su Vilniaus universiteto studentais (cituota iš naujienų portalo alfa.lt 2009.04.21. paskelbtos publikacijos). Matome, jog mūsų šauniajai Komisarei tikrai nebūdingas toks trūkumas kaip pernelyg didelis kuklumas. Taigi Komisarė yra epochinis reiškinys - tokios asmenybės iškyla lemiamais istoriniais momentai, pvz. sunkmečiu, kurio be mūsų šauniosios Komisarės aišku niekas neįveiks. Štai jums ir pačios istorijos pagimdytas mesijas – balsuokime už jį ir Lietuva bus išgelbėta. Tai kad Komisarė yra iš tikrųjų mesijas patvirtina ir jos pačios paviešintos jai būdingos stebuklingos galios. Pasirodo, jog Komisarė, kaip ir pasakos apie batuotąjį katiną veikėjas milžinas - žmogėdra, gali reikiamu momentu pavirsti tuo kuo konkrečiu momentu reikia – komuniste, konservatore, liberale, socialdemokrate ar dar galai žino kuo. Įdomu kur šios stebuklingos galios buvo įgytos, gal būt studijuojant ideologinius dalykus ar juos dėstant partinėse mokyklose. Jeigu kas nors čia įžiūri kokius nors prieštaravimus, tai tas tik patvirtina paprastų mirtingųjų mąstymo ribotumą.
Politologai dejuoja, jog šiemetinė prezidentinė rinkimų kampanija yra vangi ir neįdomi. Iš tikrųjų dėl vieno kandidato aiškaus pranašumo (jeigu tikėti skelbiamais apklausų duomenimis) išnyko sportinis interesas, kuris visada lydi ir daro patrauklius taip vadinamus demokratinius rinkimus. Norėtume atkreipti dėmesį, jog čia atsiveria iki šiol neišnaudotos galimybės lažybų organizatoriams (tiek prezidento, tiek ir seimo rinkimų atvejais), tačiau šie prezidento rinkimai, matyt, didelio pelno šiam bizniui neatneštų. Žinoma, rinkiminę kampaniją būtų galima paįvairinti naudojant priemones, populiarias išvystytos demokratijos šalyse. Pavyzdžiui, miestuose ir miesteliuose organizuoti kolonas mašinų su pusnuogėmis gražuolėmis (oras juk tam tinkamas), laikančiomis kandidatų portretus ir palydint trankia muzikėle, nepartinės partijos galėtų paskatinti eisenas su transparantais „Už Dalią! Už Dalią!“. Galima būtų pasinaudoti ir tokį reklamavimosi būdą, kurį panaudojo per pastaruosius prezidento rinkimus JAV viena pretendentė į viceprezidentus, t.y. kai ji pozavo kažkokiam leidiniui gerokai apsinuoginusi (reikia pripažinti, jog ji atrodė tikrai patraukliai). Žinoma, iki to dar mums reikėtų subręsti. Tačiau įvairūs videoklipai ir kitokie linksmi dalykėliai nors ir palinksmina potencialius rinkėjus, tačiau nei rinkimų turiniui, nei jų rezultatams, manau didesnės įtakos neturi, kadangi paprastai mūsų kandidatai į prezidentus yra gerai visuomenei žinomi asmenys (šiuose rinkimuose netgi Generolas yra skaidrus ir permatomas kaip tuščias alaus bokalas). Neturi didesnės prasmės ir platesni debatai ar kokių nors kandidatų „programų“ pristatymas. Tokie debatai yra tik tuščias pasiplepėjimas be jokių garantijų, jog vieno ar kito kandidato „programa“ bus įgyvendinta. Kandidatai turi galimybes „eiti į liaudį“ ir tuo jie plačiai naudojasi, kadangi čia jie gali duoti visišką laisvę savo fantazijoms (žinoma, jeigu jų turi).
Nors prezidentas išties gali įtakoti politinius procesus šalyje vetuodamas įstatymus, teikdamas jiems pataisas arba siūlydamas naujus įstatymus. Jis turi galimybes įstatymų nustatytose ribose įtakoti parenkant ir skiriant į pareigas aukštus pareigūnus, tačiau bet kokie kardinalesni prezidento siūlomi pakeitimai privalo būti įteisinti atitinkamais įstatymais. Todėl nei vienas kandidatas negali užtikrinti, jog jų programų įgyvendinimui reikalingus įstatymus priims Seimas. Žinoma svarbu, jog rinkėjai turėtų galimybę žinoti kandidatų požiūrius įvairiais klausimais ne tik tiesiogiai liečiančias prezidento veiklos sritis. Tai tiesiog būtina, jeigu rinkimuose dalyvauja mažiau žinomi nepriklausomi ar priklausantys mažesnėms partijoms kandidatai. Turint šią informaciją išrinkto prezidento veiksmai galėtų būti prognozuojami ir rinkėjai žinotų ko galėtų laukti iš vieno ar kito kandidato. Lietuvos radijas ir televizija, manau, sudaro pakankamas galimybes rinkėjui gauti tokią informaciją. Gal būt dar papildomai reikėtų kiekvienam rinkėjui įteikti kartu su rinkėjų pažymėjimu ir leidinėlį su kiekvieno kandidato asmens duomenimis bei jo veiklos prezidento poste principais ir tikslais (kaip buvo per paskutinius Seimo rinkimus).
Nors kaip jau minėjome visi kandidatai gana gerai žinomi visuomenei, tačiau kaip nebūtų keista mažiausiai žinoma ir paslaptingiausia yra būtent realiausia kandidatė į prezidentus (turima omenyje tikri faktai, o ne sukurtas jos įvaizdis). Jeigu yra slepiami tokie, atrodytų, elementarūs duomenys apie kandidatės biografijos faktus, tai kyla įtarimų, jog čia „kažkas yra“, o jeigu čia „nieko nėra“, tai toks elgesys yra tiesiog arogancija ir nepagarba rinkėjui. Todėl tokių faktų aiškinimasis nėra kažkoks kaip mėgstama sakyti „drabstymasis purvais“, o tiesiog siekimas geriau pažinti kandidatą į prezidentus. Nevisiškai atitinka tikrovės ir ta Komisarės įvaizdžio dalis kaip aukšto lygio ekonomistė, kuri kaip rašė vienas leidinys yra „kietai įvaldžiusi ekonomikos subtilybes“. Iš tikrųjų kaip rodo Komisarės biografijos faktai, jos studijos ir darbas iki nepriklausomybės atkūrimo buvo daugiau susijęs su ideologiniais dalykais jos studijuota sovietinė politinė ekonomija visada buvo komunistinės ideologijos pagrindas. Ir konkretus darbas kokioje nors ministerijoje, netgi dirbant finansų ministru arba kelių savaičių kursai už Atlanto, negalėjo paversti mūsų Komisarės gilia šiuolaikinės rinkos ekonomikos žinove. Argi gali, kuris nors gydytojas padirbėjęs krašto apsaugos ministru tapti dideliu karo mokslo žinovu ar statybininkas pabuvęs sveikatos apsaugos ministru – tapti chirurgijos specialistu?. Komisarės parama diletantiškai šiandieninės vyriausybės ekonominei politikai (jeigu apskritai tai galima pavadinti ekonomine politika), kuri tiesa sakant buvo nuolat derinama su Komisare, taip pat rodo jos ekonominį lygį. Tiesa pastaruoju metu Komisarė apdairiai bando atsiriboti nuo premjero vykdomos nepopuliarios politikos, tačiau esminių savo nuostatų nekeičia. Patyrusio ekonomisto akis kandidatų debatų televizijos ir radijo laidų metu galėjo įžvelgti tiek Komisarės, tiek ir kitų kandidatų į prezidentus gana negilų ekonomikos supratimą. Prezidentui gal ir nebūtina giliai išmanyti ekonomines subtilybes, bet reikėtų turėti omenyje, jog vykdant konkrečią ekonominę politiką, klaidos ekonomikos sferoje virsta nepateisinamais nuostoliais..
Labai sveikintinos Komisarės deklaracijos demonopolizuoti šalies ekonomiką ir išvaikyti oligarchinius klanus – pasirodo ji net turi sudariusi šimto įtakingiausių šalies veikėjų sąrašą (čia mums kyla asociacijos su vieno karaliaus ,berods tai buvo Žygimantas Augustas, juokdariu, kuris kiekvieną rytą sudarinėdavo didžiausių karalystės kvailių sąrašus), tačiau ekonomikos demonopolizavimo būdų ji neatskleidžia. Neaišku kam reikalingas ir tas šimtuko sąrašas – gal būt Komisarė, puikiai įvaldžiusi superspyrį, išspardys visus tuos veikėjus, kaip kokius kopūstus. Žinoma, tą ji nesunkiai gali padaryti – savo laiku karingoji princesė Ksena net neturėdama juodojo diržo tokiu būdu išvaikydavo didžiausias priešų armijas, tačiau toks būdas tikrai netinkamas civilizuotoje ir teisinėje valstybėje. Taigi nors tokias Komisarės intencijos tikrai sveikintinos, tačiau jos nuoširdumas kelia abejonių.
Visiškai akivaizdu, jog sprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose Komisarė priėmė tikrai ne tą lemtingą vasario ketvirtadienį prieš pat paraiškos įteikimo VRK termino pabaigą kaip kad ji tvirtino. Štai ir premjeras ne kartą yra pareiškęs, jog apie Komisarės palaikymą partijos vadovybė galvojo jau prieš kelis metus. Niekam ne paslaptis, jog euro komisarės kaip Lietuvos prezidentės įvaizdžio formavimo kampanija vyksta jau ne vienerius metus. Štai solidžiame ekonomikos ir politikos žurnale „Valstybė“ jau prieš metus, t.y. kada net Vienas ir trijų nuo pat gimimo svajojantis tapti šalies prezidentu, apie tai dar nei nė sapnavo, buvo paskelbtas straipsnis apie Komisarę kaip apie realiausia kandidatę į šalies prezidentes. O tokių straipsnių per kelis pastaruosius metus buvo ne dešimt ir ne dvidešimt. Reikia pripažinti, jog ši įvaizdžio formavimo kampanija organizuota labai profesionaliai, atsižvelgiant į visuomenėje susiformavusius požiūrius, t.y. būsimasis šalies prezidentas turėtų būti nepriklausomas, būti geru ekonomistu, turėti tvirtą charakterį („tvirta ranka“), būti bebaimiu kovotoju prieš oligarchus. Netgi žinių portaluose dirba paskirti asmenys, kurie isteriškai sureaguoja į kiekvieną skaitytojų klausimą, keliantį pavojų sukurtam įvaizdžiui. Taigi kaip sakoma populiarioje reklamoje „apie viską pagalvota“. Šiame įvaizdžio formavimo procese gana aktyviai dalyvavo ir pati euro komisarė – trumpam iš Briuselio į Lietuvą šoktelėdavusi Komisarė nepraleisdavo progos pakritikuoti labai jau nepopuliarų premjerą tuo keldama savo populiarumą, nors tie trūkumai, kuriuos nurodydavo Komisarė nebuvo jokia paslaptis. Premjeras čia buvo visiškai teisus tokius veiksmus įvertinęs kaip politikavimą. Kokią didžiulę įtaką turi žiniasklaidą šiuolaikiniams politiniams procesams ir ypač formuojant reikiamą įvaizdį, rodo ir mūsų šiandieninė situacija. Taigi jau iki oficialios prezidento rinkiminės kampanijos pradžios Komisarės įvaizdis buvo sukurtas Dabar šioje kampanijoje Komisarei belieka vienintelė užduotis - tai nesugadinti jau sukurto savo įvaizdžio.. Tačiau visi šie užsakomieji straipsniai, kitos žiniasklaidos priemonės, kaip ir labai padažnėjusios apklausos, kurios taip pat yra įvaizdžio formavimo dalis, kainuoja, ir kainuoja nemažai. Tokias išlaidas gali sau leisti nebent stambios verslo grupuotės (oligarchai), kuriems šios išlaidos sėkmės atveju atsiperka keleriopai, o gal net ir daugiau. Tai kaip čia kovosi su oligarchais, kai jie savo pinigais formuoja tavo teigiamą įvaizdį? Todėl galime daryti išvadą, jog šiuo požiūriu Komisarė švelniai tariant yra mažų mažiausiai ne atvira. Esminis klausimas į kurį reikėtų atsakyti norint atsakyti kas gi iš tikrųjų yra ši paslaptingoji Komisarė yra klausimas kas organizavo ir finansavo jos įvaizdžio formavimą. Visi kiti žiniasklaidoje svarstomi aspektai, manau, nėra tokie reikšmingi.
Taigi dabartiniuose šalies prezidento rinkimuose pirmą kartą panaudotas įvaizdžio formavimo būdas, įprastas vakarietiškose demokratijose Iš tiesų net pačiose demokratiškiausiose valstybėse tokia finansinių grupių parama yra įprastas dalykas, kuri dažniausiai ir nulemia rinkimų rezultatus. Finansinės grupės savo finansiniais ištekliais užtikrina pasirinktam kandidatui žiniasklaidos palaikymą ir taip suformuoja reikiamą kandidato įvaizdį. Rinkėjams pateikiamas „gatavas produktas“ ir jiems tereikia tik prabalsuoti už jį. Bet tuo demokratija ir baigiasi. Būdingiausias pavyzdys galėtų būti Jungtinės Valstijos. Tik pinigų sumos čia kur kas didesnės. Patys amerikiečiai neslepia, jog jie turi „pačią geriausią vyriausybę, kokią galima nupirkti už pinigus“.
Kalbant apie Komisarės privalumus dėl vieno tikrai galime neabejoti – tai dėl Komisarės kieto, vyriško charakterio kas turėtų imponuoti „tvirtos rankos“ garbintojus. Tačiau tokios savybės yra ypač vertingos nebent Lukašenkos ar Putino tipo demokratijoms. Mūsų sąlygomis tai galėtų sukelti bereikalingą priešpriešą su Seimu. Teko girdėti, jog kartą, kai Seimo finansų komitetas priėmė sprendimą, netenkinantį finansų ministrės, pastaroji išreiškė savo požiūrį labai originaliai – galingais kojų spyriais vos nesuskaldė kabineto durų.
Įvykę kandidatų į prezidentus pristatymai ir debatai Lietuvos televizijoje ir radijuje jau leidžia vertinti jų galimybes.. Jau pirmoji kandidatų akistata per Lietuvos televiziją parodė, jog akivaizdi reitingų lyderė – šaunioji Komisarė šioje laidoje nepatvirtino savo neginčijamo pranašumo ir niekuo neišsiskyrė iš tų 4-5 kandidatų, kuriuos mes sąlyginai priskirtume lyderių grupei. Nors šie debatai televizijoje ir radijo laidose iš dalies padeda išsiaiškinti „kas yra kas“, tačiau ne jų rezultatai nulems kas bus išrinktas prezidentu Lyginant su pagrindine pretendente visais atžvilgiais jai niekuo nenusileidžia rusų Kunigaikštienė (išskyrus nebent tai, jog ji neturi juodojo diržo) labai energingai kimbančiai į favoritės atlapus, tačiau dėl ją lydinčio KGB šleifo, netiesioginio dalyvavimo per savo deleguotą ministrą Leo.Lt aferoj, dėl ne visai skaidrus ES fondų lėšų skirstymo, nepamirštant savo ir savo artimųjų interesų ir, svarbiausia, dėl partijos pasitikėjimo praradimo, ne tik laimėjimas rinkimuose, bet netgi patekimas į antrąjį turą daugiau negu abejotinas. Netgi jos dideli poligloto gabumai, leidžiantys Kunigaikštienei laisvai susikalbėti vos ne visomis pasaulio kalbomis, vargu ar bepadės. Reikia pripažinti, jog ši politikė dar pilna jėgų, turi didelį patyrimą , tačiau, galimas dalykas, jog jos geriausi laikai politikoje jau praeityje.
Inteligentiškumu dvelkiantis Svarbiausias žmogus, atrodo, yra geriausias socialdemokratų partijos pasirinkimas iš to ką ji šiandieną turi. Be to ekonomikos srityje jis niekuo neprastesnis, gal būt, netgi geresnis tiek už Komisarę, tiek ir už Kunigaikštienę. Tiesa ir jis turi pažeidžiamų vietų – jo kaip ministro veikla nėra nepriekaištinga, keistokas Svarbiausio žmogaus požiūris į prezidento rinkimus rodo, jog jis šioms pareigoms dar nėra pasirengęs. Antra vertus kaip akmuo ant kaklo jį slegia ir buvusio partijos vadovo veiklos palikimas.. Vis dėl to Svarbiausias žmogus gali konsoliduoti didžiąją dalį kairiosios pakraipos rinkėjų ir realiai mesti pirštinę rinkimų favoritei.
Tvarkos ir teisingumo partija visą laiką buvo tikrai nuosekli opozicinė partija. Kitaip ir būti negalėjo, kadangi tiek politinė dešinė, tiek ir kairė nelabai sutiktų ją priimti į bet kokią koaliciją. Antra vertus tokia situacija leidžia partijai turėti gana aukštus reitingus ir išlaikyti pastovų elektoratą. Partijos frakcijos Seime vadovas yra gana patyręs politikas, buvo pakankamai aktyvus politinėje veikloje ir kokių nors rimtesnių politinių klaidų išvengė. Siūlymas atkurti valstybinį komercinį banką, numatytas šio kandidato programoje, vertas dėmesio. Dėl aukštų partijos reitingų partijos iškeltas kandidatas galėtų tikėtis nemažo rinkėjų palaikymo, tačiau laimėti rinkimus, remiantis vien tik partijos elektoratu nerealu. Todėl ir pralaimėjimas rinkimuose nebūtų didelė tragedija, tačiau Šeimos žmogaus tyko kitas pavojus – jeigu jis surinktų rinkėjų balsų žymiai mažiau negu skaičius rinkėjų, remiančių šią partiją (apklausų duomenys kol kas rodo šią tendenciją), tai būtų stiprus smūgis šio veikėjo politinėms ambicijoms ir akivaizdus jo pralaimėjimas. Ir čia nepadėtų nei ištikima žmona, nei puikūs sūnūs nei perspektyvūs anūkai.
Vargu ar turi kokių nors galimybių laimėti rinkimus Darbo partijos kandidatė, nors ši ištikimoji Vado patikėtinė ir žavi savo žmogiškomis savybėmis. Šiuo požiūriu ji yra žymiai aukščiau už kitas dvi arogantiškas ir labai jau suktas varžoves. Bet vien šių savybių tapti prezidente, juo labiau, jog ir partijos reitingai nėra aukšti, aiškiai nepakanka. Vis dėlto Vado patikėtinės siūlymas - prezidentui visuose oficialiuose tarptautiniuose forumuose pranešimus skaityti tik lietuviškai yra tikrai pagirtina ir remtinas ir , manytume, neprieštarauja jokiems protokolams Pagarba savo kalbai yra svarbus veiksnys tautos išlikimui, kuriam laisvės sąlygomis grėsmė nei kiek ne mažesnė negu tada, kai mus buvo bandyta nutautinti prievarta Pernelyg didelis užsienio kalbų garbinimas tai vienas iš mūsų nepilnavertiškumo kompleksų, nuo kurio mums reikėtų išsigydyti
Svarstymai ar taps Vado patikėtinė prezidente ar ne neturi prasmės, kadangi niekam ne paslaptis, jog jos prezidentinė kampanija yra tik Vado rinkiminės kampanijos dalis, kuris aiškiai siekia Lietuvos agurkų karaliaus titulą iškeisti į Briuselio kopūsto pareigas. Nors Vadas čia nėra originalus. Vienos dešinės partijos euro parlamentarė puikiai pasinaudojo prezidento rinkimų korta ir praktiškai užsitikrino vietą Europos parlamente antrajai kadencijai, kartu sugebėdama įspirti į tarpkojį ir šios partijos Patriarchui. Tai rodo, jog ši euro parlamentarė dirbdama Europos Parlamente veltui laiko neleido ir išaugo iki neblogo lygio politikės.
Netikėtai gerai rinkiminėje kampanijoje pasirodė Lenko korta. Jis ir kalba protingai ir niekuo nenusileidžia kitiems kandidatams. Jo pasiūlymas įvesti ir lietuvio kortą manau tikrai racionalus ir leistų išspręsti dvigubos pilietybės klausimą nepažeidžiant Konstitucijos. Asmeniui turinčiam lietuvio kortą, patvirtinančią jo lietuvišką kilmę, turėtų būti nedelsiant ir be jokių apribojimų suteikta Lietuvos pilietybė, jei tik jis nuspręstų nuolatinai apsigyventi Lietuvoje. Vis dėlto nežiūrint sėkmingo pasirodymo debatuose, nėra jokios prasmės svarstyti Lenko kortos galimybės laimėti rinkimus, kadangi jos akivaizdžiai nerealios
Nesugebantis net sklandžiau suregzti sakinio, Generolas atrodo kaip visiškai atsitiktinai patekęs į šią kandidatų į prezidentus kompaniją. Pikti liežuviai plaka, jog jis yra netgi beraštis. Be abejonės tai yra visiška nesąmonė. Šalies prezidentu Generolas, aišku, netaps, tačiau jis tikrai vertas tapti Lietuvos imtynių federacijos prezidentu, ypač turint omenyje jo įspūdingas pergales ant imtynių kilimo. Kandidato į prezidentus pažymėjimas tam visiškai nepakenktų. Vis dėl to reikėtų įvertinti Generolo drąsą, jog jis ryžosi išbandyti jam naują veiklos sritį ir visiškai nepasimeta, atsidūręs tarp patyrusių politikos vilkų. Pagal savo galimybes jis tikrai kaunasi kaip ir pridera Generolui.
Nelikus nė savaitei iki prezidento rinkimų, situacija iš esmės nesikeičia. Nepaisant katastrofiško reitingų kritimo ( rinkėjai pradeda suvokti, kad perka katę maiše), Komisarė išlaiko gana solidžią persvarą prieš kitus pretendentus. Tokioje situacijoje, kai rinkėjas jau susiformavo (arba tiksliau jam buvo suformuota) savo nuomonę ir nei vienas iš kitų kandidatų į prezidentus neturi kurioje nors srityje žymaus pranašumo prieš favoritę, jis nematys didelės prasmės keisti savo pasirinkimo.. Todėl nelabai tikėtina, jog per likusią savaitę iki rinkimų kas nors pasikeis. Šiandieną mes matome labai įdomų ir išties jaudinantį vaizdelį - du politikos milžinai savo partijų patriarchai rūpestingai už parankių veda Komisarę link prezidentinio krėslo, o iš paskos įsikibęs Komisarės sijono tipena premjeras. Vis dėlto negali nestebinti dešiniosios partijos Patriarcho dviprasmiška laikysena – pradžioje nepritarė premjero pozicijai rinkimuose palaikyti Komisarę ir lyg tai ruošėsi pats kandidatuoti į prezidentus, tačiau vėliau kardinaliai pakeitė nuomonę, siūlydamas partiečiams remti Komisarę. Turėdami omenyje gana nuoseklią ir tvirtą premjero poziciją šiuo klausimu ir Patriarcho blaškymąsį, galėtume daryti logišką išvadą, jog nepaisant Patriarcho patogios pozicijos partijoje, jo įtaka akivaizdžiai silpnėja.
Norėtume pastebėti, jog mes toli gražu neesame nusistatę prieš Komisarę. Priešingai, greta visų kitų tokios jos savybės kaip mokėjimas save pristatyti ir diskutuoti, patraukli išvaizda, leidžia teigti, jog ji puikiai sugebėtų atstovauti šaliai. Dar daugiau, manome, jog ir „žaisdama atviromis kortomis“ Komisarė turėtų ne mažesnius kaip ir kiti kandidatai. Paslaptingumas jai daugiau kenkia negu padeda. Tačiau mes vis dėlto norėtume žinoti kas ta paslaptingoji ranka, kuri padėjo Komisarei kilti karjeros laiptais ir kas ją „stumia“ į prezidentus, kadangi mes vadovaujamės principu, kurį suformulavo vienas senovės filosofas – „Platonas yra mano draugas, bet tiesa yra dar didesnis draugas“. Greičiausiai visos paslaptys po rinkimų paaiškės. Tačiau ar ne bus per vėlu ?
Gediminas Davulis, MRU ekonomikos profesorius
