Iš pirmo žvilgsnio „Adomo obuoliai” – tipiška juodoji komedija. Keturi kiek įmanoma keistesni charakteriai priversti gyventi visi kartu kažkur Danijos užkampyje esančioje bažnyčioje.
Aveles – kadaise perspektyvų tenisininką, o dabar storulį girtuoklį ir kleptomaną Gunarą, vagystėmis už šeimos prarastą turtą degalinėms „Statoil” keršijantį atvykėlį iš Saudo Arabijos Khalidą ir buvusį koncentracijos stovyklų „darbuotoją” Paulį – gano keistuolis pastorius Ivanas, išvaizda ir dar kažkuo keliantis aliuzijas į Jėzų Kristų.
Vieną dieną į šį Dievo užmirštą kampelį (meluoju – Dievas yra nuolatinis šį filmo veikėjas. Kai filmo veiksmas ramus, dangus būna saulėtas, kai nuotaika tampa grėsminga – žaibuojančiame danguje pasirodo „Dievo akis“) atvyksta neonacis Adomas. Iš tiesų idėja sėdėti bažnyčioje vyriškio nežavi, nes jis labiau pripratęs prie kalėjimo ir muštynių, tačiau yra priverstas apsigyventi čia ir gerai elgtis, kad vėl netektų grįžti į cypę. Ivanas pasiūlo Adomui pasirinkti, kokiais darbais jis nori būti naudingas visuomenei ir Adomas, tarsi lenktyniaudamas sarkazmu su pačia situacija, pasisiūlo iškepti obuolių pyragą. Ivanas neįžvelgia jokių užslėptų minčių ir paskiria neonaciui rūpintis bažnyčios kieme augančia obelimi, kol prinoks obuoliai ir jis galės iškepti pyragą. Vėliau prie spalvingos kompanijos prisijungia anoniminė alkoholikė, būsima vieniša motina Sara.
Tada ir paaiškėja, kad filmo režisierius ir scenaristas Andersas Thomas Jensenas nusiteikęs ne tik pasišaipyti. Savo kūrinio estetiką jis konstruoja bibliniais motyvais, kurių randame jau pavadinime: Adomas ir prigimtinės nuodėmės simbolis – obuolys. Tačiau tai tik pati pradžia, mat reguliariai Adomo daužomas kunigas Ivanas kuo ramiausiai atsukinėja kitą žandą, o skustagalviui herojui padovanota Biblija, numesta ant žemės, nuolat atsiverčia ties Jobo knyga. Apskritai dvasininkas Ivanas – filmo keistuolių vadas visomis prasmėmis. Jis tiesiog siutina Adomą savo fanatišku tikėjimu ir įsitikinimu, kad nugalės kovą su velniu. Pamažu aiškėja, kad Ivano sūnus, anot pastoriaus, išariantis sodo veją įvairiai sportuodamas, serga cerebriniu paralyžiumi. Žmona, negalėdama susigyventi su šia nelaime, nusižudė, o ir pats Ivanas turi galvoje mirtiną auglį. Be to, kai Khalidas šaudydamas obuolius apnikusius paukščius nušauna ir Gunaro katiną, dvasininkas paaiškina, kad katinas ir taip buvo senas, o kad jie tuo metu sugalvojo pašaudyti, tėra sutapimas.
Vaizdai „Adomo obuoliuose“ – tik dekoracijos (bažnyčia ir ligoninė, į kurią po pokalbių su Adomu nuolat keliauja Ivanas). Labiau akcentuojami skirtingų charakterių santykiai, tarkime, neonacio Adomo ir imigranto arabo Khalido (iš pastarųjų, tiesa, išsityčiojama gerokai. „Statoil“ vagystes dar galima vadinti naiviomis globalizmo užuominomis, tačiau filmui įsibėgėjus jis pradeda šaudytis neblogiau už teroristus „Būryje Amerika“).
Jei kas prisimena A. T. Jenseno ankstesnius filmus, pavyzdžiui, kažkada „Snobo kine“(LNK) rodytą „Vilburas nori nusižudyti“, keistas „Adomo obuolių“ fatališkumas nenustebins, tačiau vis tiek sužavės. Šiam autoriui nesvetima mirties tema, tačiau interpretacijos groteskiškos.
„Adomo obuoliai“ – įdomus komedijos ir pastarųjų šimtmečių problemų derinys. Pavyzdžiui, Adomas pasikabina savo kambaryje Hitlerio portretą, kuris kas rytą nukrinta Khalidui skambinant varpais. O jei ir išsilaiko (tai galėtų metaforiškai reikšti, kad Adomas jau susigyveno su jam neįprasta aplinka), tai krinta žemyn, kai Ivanas uždaro kambario duris. Kitas pavyzdys – Gunarui ir Sarai iš alkoholio liūno padeda išbristi Dauno sindromu sergantis Saros kūdikis.
Ivanas turi galvoje auglį, tačiau „blokuoja“ jį pasąmonėje su visomis kitomis negandomis, todėl niekaip nemiršta. Tokia anomalija kelia nuoširdžią nuostabą daktarui Kiolbergui, kurį filosofas Peteris Sloterdijkas nedvejodamas pavadintų tipiniu medicininiu ciniku, nes jo vertybių sistema pagrįsta tuo, kad sunkiai sergantys ligoniai privalo mirti. Adomas, atvirai prisiimdamas blogio vaidmenį, vis dėlto sugalvoja, kaip su kovoti su Ivanu. Pripasakoja jam, kad šis yra Jobas, kuriam Dievas siuntė įvairias negandas. Dvasininkui pradeda iš ausies lašėti kraujas ir jis susipranta, kad liko gyventi tik kelios savaitės. Tačiau atkeliauja skustagalviai Adomo draugai ir šauna Ivanui į galvą taip, kad nukenksmina auglį.
Šiaip ar taip, Ivano visur peršama gėrio ir blogio kova iš tiesų vyksta Adomo charakteryje. Tačiau režisierius neperša žiūrovams nė krislo krikščioniškosios ideologijos, priešingai – leidžia iš šono pažvelgti ir įvertinti, ar tai absurdiška, ar teisinga. Vienintelę sentimentalumo dozę tenka suvalgyti, kai iš paskutinio likusio, kažkada Gunaro „pasisavinto“ obuolio, „Statoil“ vogtoje mikrobangų krosnelėje Adomas iškepa miniatiūrinį pyragą ir atneša sergančiam Ivanui į ligoninę. Tačiau ir į tai galima žvelgti kaip į savotišką Biblijos interpretaciją: ar jums nekyla asociacijų su istorija, kai Kristus viena žuvimi pamaitino visą būrį?
Didžiausias filmo minusas – nuspėjama pabaiga. Finišo tiesiojoje matome buvusį skustagalvį Adomą atsiauginusį plaukus ir kartu su pastoriumi Ivanu pasitinkantį naujus neklaužadas, tokius pat arogantiškus kaip kažkada pats Adomas. Žiedinė kompozicija – ne itin originalus pasirinkimas, tačiau salė vis tiek „lūžta“.
Taigi ar verta eiti žiūrėti šį filmą? Turbūt verta vien dėl to, kad pamatytume, kaip krikščionybę interpretuoja bent jau man niekada religingi neatrodę danai. Verta, kad pasitikrintume, ką mums patiems reiškia religiniai simboliai ir kiek jų dar prisimename. Tačiau jei kam kelia pyktį tai, kad prie protestantų bažnyčios kažkur Danijos užkampyje imigrantas arabas šaudo paukščius ir katinus, gal likite namuose. Arba prisiminkite, kad „Adomo obuoliai“ – tam tikra prasme yra tipiška juodoji komedija.
