Baigėsi savivaldybės tarybų rinkimų batalijos. Merai ir meriukai „užtūpė“ išsvajotas, minkštas kėdes. Lyg ir turėtų prasidėti rimtas darbas vykdant rinkėjams duotus pažadus, tačiau Lietuvos politinėje padangėje, bent jau kol kas nenusimato jokių pragiedrulių. Tad kyla klausimas kas dėl to kaltas. Kodėl mūsų visuomenė tampa vis labiau apatiška tam kas vyksta šalies politiniame gyvenime, nors tuo pat metu nepatenkinta esama padėtimi. O prezidentas savo metiniame pranešime kalba apie Lietuvos, kaip valstybės politinę ir socialinę krizę. Su tokiu jo ekscelencijos vertinimu, deja, tenka sutikti.
Nors apgailestautina, jog tai tik fakto konstatavimas, be aiškaus priežasčių privedusių prie liūdnos situacijos iškėlimo bei kelio kaip reiktų keistis nurodymo. Politologai, analitikai, filosofai, sociologinių apklausų rengėjai, taip pat žiniasklaida su pasimėgavimu kalba apie piliečių apatiškumą ir panieką partijoms, bet nekalba apie priežastis, kas dėl to kaltas, kodėl toks mažas rinkėjų skaičius atėjo prie urnų. Kukliai nutylima apie partijų politinės kovos perspektyvą artėjančiuose seimo rinkimuose. Jeigu padėtis nesikeis, tai prie urnų gali ateiti tik kokia dvidešimt 20 procentų rinkėjų ir jie „išrinks“ mums valdžią.
Manyčiau, jog tai jau septyniolika metų besitęsiančio žmonių mulkinimo pasekmė. Kad Lietuvoje nėra socialdemokratų partijos, o yra tik Brazausko nomenklatūrinė „chebrytė“ su savo interesais, akivaizdžiai ginanti stambųjį kapitalą, jos bičiuliams „vsio zakono“-akivaizdus faktas. „Rinkimai baigėsi pažadus užmirškit“- pareiškė kažkada vienas žinomas politikas.Analogiškai elgiasi ir nušalinto prezidento R.Pakso partija su savo rėmėjais, kurie apakinti keršto dėl politinio fiasko ir ambicijų bet kuria kaina sugrįžti valdžion. Todėl žarstė nerealius pažadus kaip antai: kiekvienai jaunai šeimai duoti po 10 arų žemės sklypą, namo statybai.
Štai taip elgiantis buvo sudarinėjami rinkiminiai sąrašai, „papuošti“ žiniasklaidos išreklamuotais asmenimis, Seimo nariais, apskričių viršininkais, mokyklų direktoriais, seniūnais. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad minėti veikėjai neatsisakys savo kėdžių, gerų atlyginimų dėl kur kas kuklesnių pareigų savivaldybės tarybose. Šitokioje politinėje atmosferoje, pasinaudojant įstatymo spragomis, o Vyriausiai rinkimų komisijai kukliai tylint, pasitelkus populiarių atlikėjų koncertus, baliukus ir vyko rinkiminė agitacija.
Vykstant balsavimui už alų, pilstuką, už pavėžėjimus ir naudojant kitokias „juodąsias“ technologijas buvo bandoma pirkti balsus. Po vasario 25 dienos rinkimų, kai prie balsavimų urnų atėjo stebėtinai mažas rinkėjų procentas, savo juodą darbą „darant valdžią“ pradėjo taip vadinamų giminingų partijų vadovybė. Nors įstatymiškai išrinktasis lyg ir yra nepriklausomas priimant sprendimus, tačiau tai, deja, tik fikcija.
Pats aiškiausias politinės prostitucijos pavyzdys būtų nušalinto prezidento partijos Marijampolės skyriaus narių išrinktų į savivaldybės tarybą elgesys. Turėdami keturias vietas taryboje, deklaruojantys, jog nori iš savivaldybės gyvenimo išguiti netvarką, protekcionizmą, girtuoklystę, autoritarinio valdymo stilių, paksininkai tris kartus viešai pasirašo koalicinę sutartį su progresyviai mąstančiomis politinėmis jėgomis, ruošia bendrą programą, kreipiasi per žiniasklaidą į žmones žadėdami pokyčius. Tuo pat metu išdidžiai kiekvienas iš keturių deklaruoja savo ištikimybę prisiimtiems įsipareigojimams. Vienas iš jų net per vietinės televizijos laidą postringauja, kad žemaičių charakteris neišdavikiškas, kad nori radikalių pokyčių, kad rinkėjų nenuvils ir dirbs jų labui . Tačiau lyg burtininko lazdele mostelėjus, „paksiniai“ gavę tarybos narių mandatus per vieną naktį šoka į Brazausko partijos traukinį ir jau viešai deklaruoja apie darbų tęstinumą, sutvarkant savivaldą pagal jų viziją. Ar gali žmonės pasitikėti tokiais politikais, jeigu jų pažadai tušti, o padėti parašai nieko neįpareigoja?
Arba dar vienas pavyzdys:Vyriausios rinkimų komisijos tinklalapyje, tarybos nario anketoje, į klausimą ar einate pareigas, nesuderinamas su savivaldybės nario pareigomis, atsakyta einu. Bet tai netrukdo jam ir toliau eiti savivaldybei priklausančios įmonės direktoriaus pareigas ir tuo pat metu būti Brazausko partijai atstovaujančiu savivaldybės tarybos nariu. Nors Konstitucinio teismo išaiškinimuose aiškiausiai parašyta, kad šito neturėtų būti. Jau nekalbant apie tai, kad partijos kandidatų į tarybą sąraše jis buvo tik 18-tas ir gavo tik 257 balsus. Įtariu, kad šio žmogaus negraužia sąžinė, jis nejaučia moralinio diskomforto dėl apgautų rinkėjų.
Senos kadencijos meras, motyvuodamas kodėl jo partija palaiko R.Pakso atstovą nieko protingesnio nesugalvojo pasakyti kaip tik „visi mes čia prisidirbę, bet šitas mažiau“, o kaip iliustracija to „mažiau“ tai būtų incidentas įvykęs Kazlų Rūdoje R. Pakso apkaltos metu, kai dabartinis meras, savo metodais „auklėjo“ abiturientus. Prokuratūra net buvo pradėjusi įvykio tyrimą pagal vieną baudžiamojo kodekso straipsnį, deja, neproduktyviai. Bėda, kad tokia šiandien ta mūsų Lietuva ir įstatymai ne visiems taikomi vienodai. Normalioje, pilietinėje, demokratinėje visuomenėje tokie triukai tikrai būtų negalimi. Lietuvos Socialdemokratų sąjunga nuo 2003 metų nuosekliai siekia, kad būtų priimtas politikų etikos kodeksas, tačiau valdžioje esančioms partijoms, tokio kodekso priėmimas neparankus, nes taptų kliuviniu įvairioms manipuliacijoms. Teisi tauta sakydama, kad „pakaruoklio namuose apie virvę nekalbama“.
Kiek dar mes visi murkdysimės šiame liūne pirmiausia priklausys nuo pačių mūsų valios ir atminties, nuo tikrai nepriklausomos, kurios Lietuvoje ko gero jau nėra, žiniasklaidos, žurnalistų sąžinės, objektyvių politologų pasisakymų, kitų žmonių dalyvaujančių politiniame gyvenime veiklos. O kol, kas kaip sakoma, „žiūrim ką turim“- politiniai šluostukai sėdi valdžios olimpe.
Gediminas Akelaitis yra Lietuvos Socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotojas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys
