Tuomet jis sulaukė aršios Lenkijos kritikos, o dabartinis projektas ir vėl yra stabdomas Europos Parlamento, Europos Komisijos ir didžiosios dalies ES šalių, tačiau, nepaisant to, rusai ir vokiečiai planuoja jį pabaigti iki 2019 ar 2020 metų. Tokiu būdu 70 proc. rusų dujų Europą pasiektų Baltijos maršrutu, rašoma „Die Welt“.
Tačiau dabar „Šiaurinio srauto 2“ perspektyvos atrodo niūriai. Nereikia turėti aiškiaregio savybių, kad suprastum, jog mėgiamas Putino projektas netaps realybe. Berlynas turi suvokti, kad projektas „neįsipaišo“ į bendrą vaizdą, ir apsaugoti likusią Europos dalį nuo ginčų šiuo klausimu. Ir be to „Nord Stream 2“ prieštarauja visiems pagrindiniams energetinės ES politikos tikslams.
Paskutiniame ES ministrų tarybos susirinkime aplinkos apsaugos klausimais susiformavo galingas frontas, pasisakantis už tai, kad Europos Komisija pradėtų derybas su Maskva dėl „Šiaurės srauto“ projekto sąlygų ribų. Formaliai mandatą Europos Taryba suteiks Europos Komisijai, tikėtina, jau pasibaigus vasarai.
ES vykdomos derybos reiškia, kad Vokietijos užsienio reikalų ministro Sigmaro Gabrielio idėja „Nord Stream 2“ vystyti „laisvoje teisinėje zonoje“, apeinant europietišką energetinę teisę, baigėsi nesėkme.
Kaip greitai ES pavyks sutarti su Rusija susitarimo ribas, nėra aišku. Tačiau, jau dabar aišku, kad bus neišvengiami daug laiko užimsiantys sulėtėjimai. Būtinų Švedijos ir Danijos leidimų gauti, iki kol nebus išaiškinta bendra situacija, „Gazprom“ tikėtis neverta. Maža to, sutartį tarp ES ir Rusijos turės patvirtinti Europos Parlamentas. O tuo patikėti sunku, žinant, kiek kartų jis jau balsavo prieš „Nord Stream 2“ projektą.
Vokietijos kanclerė kol kas „Nord Stream 2“ klausimais viešumoje kalba aptakiai, kad vėliau netektų ginti užimtos pozicijos, kuri iš esmės prieštarauja energetinės priklausomybės nuo Rusijos politikai. Dabar A. Merkel turi nuspręsti, kaip išvengti pavojingos situacijos vystymosi.
Vakarų kryptimi Vokietija stato politinius tiltus link Emmanuelio Macrono, kad iš naujo sutvirtintų tradicinę ES ašį. Santykiai su Rytais yra sudėtingesnis, negu jie buvo iki susijungimo. Siekiant išvengti Vakarų ir Rytų priešpriešos pačioje ES, nuo pat Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso-Dietricho Genscherio laikų (VDR užsienio reikalų ministras 1969-1974 metais), ištisos vokiečių politikų kartos dirbo ties tuo, kad išplėstų prancūzų-vokiečių ašį iki „Paryžius-Berlynas-Varšuva“ trikampio. Šiandien tai yra tuo labiau svarbu, nes Lenkiją valdo itin sudėtingi partneriai.
„Nord Stream 2“, kuris yra žalingas, ir ekologiniu, ir energetinės politikos požiūriu, dabartiniu metu tampa ir dideliu akmeniu galimam ES susiskaldymui. Todėl Berlynui nederėtų toliau eikvoti savo jėgas dujotekio projektui. Mes turime daug svarbesnių dalykų, kuriuos reikia statyti.
