Jei peržvlegtume Tarybų Sąjungos automobilizmo istoriją, daugelis tarybinių automobilių buvo nevykusios ir labai prastos vakarietiškų modelių kopijos. Tačiau TSRS yra pagaminę ir visiškai autentišką mašiną, kurios modernų dizainą vėliau kopijavo ir vakarietiški gamintojai – tai „GAZ –M20“.
Gryžkime laiku atgal į tarpukario Rusiją, tiksliau į Tarybų Sąjungą. Kadangi visos sąjungos pramonė buvo labiau orientuota į karinę techniką, viešasis, o tuo labiau asmeninis, transportas liko nustumtas į šoną. Komunistai tikėjo, jog socialistiniam žmogui užtenka viešojo transporto, o nuosavas automobilis yra „kapitalistų išmonė“, todėl savo mašinas turėjo tik aukštas pareigas užimantys asmenys. Bet ši nuomonė po truputi pradėjo keistis ir net Stalino aplinkoje atsirado balsų, kalbančių, jog liaudžiai reikia nebrangaus automobilio.
Mašinos projektavimo darbai prasidėjo „GAZ“ gamykloje, o būsimasis modelis turėjo pakeisti „GAZ-M1“ automobilį bei būti gaminamas bent po dešimt tūkstančių vienetų per metus. 1943 metais startavusiam projektavimui vadovavo Andrėjus Lipgartas, tuometinis vyriausiasis gamyklos konstruktorius. Pirmuosiuose brėžiniuose atsirado ir automobilio pavadinimas „GAZ-25 Rodina“ (Tėvynė), tačiau Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą ir Tarybų Sąjungai užsitikrinant pergalę, liaudyje išpopuliarėjo „Pobeda“ (Pergalė) žodis. Būtent dėl to, pažymint TSRS pergalę, automobilis gavo „GAZ-M20 Pobeda“ pavadinimą.
Andrėjaus vadovaujama inžinierių komanda vos per metus sugebėjo brėžinius paversti važiuojančiu automobiliu. Konstruktoriai į „Pobedą“ sumontavo šešių cilindrų, 76 arklio galių variklį, kuris buvo naudojamas „GAZ-51“ sunkvežimiuose, tačiau Stalinas paliepė jį pakeisti silpnu, keturių cilindrų agregatu, motyvuodamas tuo, kad kuro ištekliai buvo labai riboti. „GAZ-M20“ buvo pirmasis tarybinis automobilis neturėjęs rėminės konstrukcijos, o kėbului panaudotas raudonmedis. Taip pat tai buvo pirmoji mašina, turėjusi mirksinčius posūkių signalus, elektrinius valytuvus bei naujo tipo kėbulo linijas, kurios užtikrino geras aerodinamines savybes.
Praėjus dviems metams nuo 1946m. prasidėjusios „GAZ-M20“ gamybos, išaiškėjo keletas automobilio trūkumų. Pirmiausia, „GAZ“ gamyklai buvo tiekiamas labai prastos kokybės plienas, todėl pirmosios „Pobedos“ greitai surūdydavo. Taip pat salonas nuo išorinio pasaulio buvo prastai įzoliuotas, kas leisdavo į vidų patekti lietaus ar sniego šuorams. Tačiau pagrindinė problema buvo tai, jog pirmieji „M20“ bandytojai buvo skeptiškai nusiteikę valdininkai, kuriems nepavyko gauti prabangesnius „ZIS-110“ automobilius. Tai nulemė, jog „Pobeda“ gamyba buvo sustabdyta, o pats projektas stovėjo ant bedugnės krašto.
Iki gamybos sustabdymo buvo pagaminti 1700 vienetai „GAZ-M20“ automobilių, o visus Tarybų Sąjungos valdžia paliepė grąžinti į gamyklą. Tačiau dešimt modelių taip ir neatvyko į Gorkyje esantį fabriką. Jie tapo lyg dekoracijos Semipalatinsko poligone, primajame rusiškos atominės bombos sprogdinime.
Tačiau inžinieriai sugebėjo atlikti patobulinimus, ištaisyti klaidas ir gauti patvirtinimą dėl gamybos atnaujinimo. Automobilis turėjo sustiprintą važiuoklę bei salono šildytuvą, todėl tapo ypač mėgiamu pasirinkimu šalčio kaustomuose Tarybų Sąjungos regionuose. Dar kartą mašina susilaukė patobulinimų jau 1955 metais. Variklis priaugo net dvi papildomas arklio galias, įmontuotas radio imtuvas, sukurta nauja salono ir radiatoriaus apdaila. Taip pat buvo išleistos kabrioleto ir visais varančiaisiais ratais varomos „GAZ-M20“ versijos. Kabrioletą pamėgo jaunimas bei meno pasaulio žmonės, o padidinto pravažumo „GAZ-M72“ versija turėjo „GAZ-69“ agregatus ir puikiai tipo atokiau gyvenantiems žmonėms.
Iki šių dienų „GAZ-M20 Pobeda“ yra laikomas vienų geriausių tarybinių automobilių. Nors komunistinės valdžios priespauda ir kartais nelogiški reikalavimai trukdė inžinieriams išlaisvinti vazduotę bei panaudoti visas technologijas, tačiau liaudyje vyraujanti pakili, triumfuojanti nuotaika leido sukurti išties autentišką ir pakankamai kokybišką automobilį, kurio inžinerinės sekmės nepavyko atkartoti kitiems „GAZ“ automobiliams.
Jei peržvlegtume Tarybų Sąjungos automobilizmo istoriją, daugelis tarybinių automobilių buvo nevykusios ir labai prastos vakarietiškų modelių kopijos. Tačiau TSRS yra pagaminę ir visiškai autentišką mašiną, kurios modernų dizainą vėliau kopijavo ir vakarietiški gamintojai – tai „GAZ –M20“.
Gryžkime laiku atgal į tarpukario Rusiją, tiksliau į Tarybų Sąjungą. Kadangi visos sąjungos pramonė buvo labiau orientuota į karinę techniką, viešasis, o tuo labiau asmeninis, transportas liko nustumtas į šoną. Komunistai tikėjo, jog socialistiniam žmogui užtenka viešojo transporto, o nuosavas automobilis yra „kapitalistų išmonė“, todėl savo mašinas turėjo tik aukštas pareigas užimantys asmenys. Bet ši nuomonė po truputi pradėjo keistis ir net Stalino aplinkoje atsirado balsų, kalbančių, jog liaudžiai reikia nebrangaus automobilio.
Mašinos projektavimo darbai prasidėjo „GAZ“ gamykloje, o būsimasis modelis turėjo pakeisti „GAZ-M1“ automobilį bei būti gaminamas bent po dešimt tūkstančių vienetų per metus. 1943 metais startavusiam projektavimui vadovavo Andrėjus Lipgartas, tuometinis vyriausiasis gamyklos konstruktorius. Pirmuosiuose brėžiniuose atsirado ir automobilio pavadinimas „GAZ-25 Rodina“ (Tėvynė), tačiau Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą ir Tarybų Sąjungai užsitikrinant pergalę, liaudyje išpopuliarėjo „Pobeda“ (Pergalė) žodis. Būtent dėl to, pažymint TSRS pergalę, automobilis gavo „GAZ-M20 Pobeda“ pavadinimą.
Andrėjaus vadovaujama inžinierių komanda vos per metus sugebėjo brėžinius paversti važiuojančiu automobiliu. Konstruktoriai į „Pobedą“ sumontavo šešių cilindrų, 76 arklio galių variklį, kuris buvo naudojamas „GAZ-51“ sunkvežimiuose, tačiau Stalinas paliepė jį pakeisti silpnu, keturių cilindrų agregatu, motyvuodamas tuo, kad kuro ištekliai buvo labai riboti. „GAZ-M20“ buvo pirmasis tarybinis automobilis neturėjęs rėminės konstrukcijos, o kėbului panaudotas raudonmedis. Taip pat tai buvo pirmoji mašina, turėjusi mirksinčius posūkių signalus, elektrinius valytuvus bei naujo tipo kėbulo linijas, kurios užtikrino geras aerodinamines savybes.
Praėjus dviems metams nuo 1946m. prasidėjusios „GAZ-M20“ gamybos, išaiškėjo keletas automobilio trūkumų. Pirmiausia, „GAZ“ gamyklai buvo tiekiamas labai prastos kokybės plienas, todėl pirmosios „Pobedos“ greitai surūdydavo. Taip pat salonas nuo išorinio pasaulio buvo prastai įzoliuotas, kas leisdavo į vidų patekti lietaus ar sniego šuorams. Tačiau pagrindinė problema buvo tai, jog pirmieji „M20“ bandytojai buvo skeptiškai nusiteikę valdininkai, kuriems nepavyko gauti prabangesnius „ZIS-110“ automobilius. Tai nulemė, jog „Pobeda“ gamyba buvo sustabdyta, o pats projektas stovėjo ant bedugnės krašto.
Iki gamybos sustabdymo buvo pagaminti 1700 vienetai „GAZ-M20“ automobilių, o visus Tarybų Sąjungos valdžia paliepė grąžinti į gamyklą. Tačiau dešimt modelių taip ir neatvyko į Gorkyje esantį fabriką. Jie tapo lyg dekoracijos Semipalatinsko poligone, primajame rusiškos atominės bombos sprogdinime.
Tačiau inžinieriai sugebėjo atlikti patobulinimus, ištaisyti klaidas ir gauti patvirtinimą dėl gamybos atnaujinimo. Automobilis turėjo sustiprintą važiuoklę bei salono šildytuvą, todėl tapo ypač mėgiamu pasirinkimu šalčio kaustomuose Tarybų Sąjungos regionuose. Dar kartą mašina susilaukė patobulinimų jau 1955 metais. Variklis priaugo net dvi papildomas arklio galias, įmontuotas radio imtuvas, sukurta nauja salono ir radiatoriaus apdaila. Taip pat buvo išleistos kabrioleto ir visais varančiaisiais ratais varomos „GAZ-M20“ versijos. Kabrioletą pamėgo jaunimas bei meno pasaulio žmonės, o padidinto pravažumo „GAZ-M72“ versija turėjo „GAZ-69“ agregatus ir puikiai tipo atokiau gyvenantiems žmonėms.
Iki šių dienų „GAZ-M20 Pobeda“ yra laikomas vienų geriausių tarybinių automobilių. Nors komunistinės valdžios priespauda ir kartais nelogiški reikalavimai trukdė inžinieriams išlaisvinti vazduotę bei panaudoti visas technologijas, tačiau liaudyje vyraujanti pakili, triumfuojanti nuotaika leido sukurti išties autentišką ir pakankamai kokybišką automobilį, kurio inžinerinės sekmės nepavyko atkartoti kitiems „GAZ“ automobiliams.
