Šventas įsitikinimas, kad Vilniaus universitetą įkūrė Benediktas Juodka (tokiu atveju jam dabar mažiausiai turėtų būti per 400 metų), viduramžiai buvo po renesanso, o Aristotelis rašė XVII amžiuje. Jei manote, kad šie atsakymai iš laidos „Klausimėlis“, tai suklydote. Ne, tai atsakymai iš studentų rašto darbų. Beje, daugelis iš jų parašyti su gramatinėmis klaidomis. Tad ar mūsų aukštojo mokslo sistema negamina diplomuotų beraščių?
Didėja išsilavinimo spragos
Vytauto Didžiojo universiteto docentas Artūras Tereškinas teigia, kad lyginant studentus prieš dešimtį metų ir dabar, galėtume pastebėti, kad anksčiau didžiuma studentų, atėjusių iš vidurinių mokyklų, buvo geriau pasiruošę, apskritai labiau išsilavinę.
Vilniaus universiteto docentas Paulius Subačius buvo liūdniau nusiteikęs: „Man šiurpu, kai du pirmakursiai rusistai atvirai pasako: „Mes tos literatūros neskaitėm ir neskaitysim, ko iš mūsų norite“. O štai antrakursės lituanistės žodžiai: „Jūs nesistenkite, aš vis vien poezijos knygos nesu paėmusi į rankas“...
„Jau beveik „normalu“, kai aštuoni iš dešimties pirmakursių filologų nesugeba pasakyti metaforos pavyzdžio, nuolat atsiranda tvirtinančių, kad viduramžiai buvo po renesanso, o Aristotelis rašė XVIII a....“, - tęsė P. Subačius.
Jis taip pat pateikė ir statistikos apie studentų raštingumo lygį. Pasirodo, kad pirmakursių lituanistų egzamino raštu atsakymų yra tik apie 40 nuošimčių be gramatinių klaidų, kitų filologijų studentų - apie 25 nuošimčių atsakymų be gramatinių klaidų.
„Kitaip tariant, likusius, jei mano valia būtų, pasiųsčiau atgal į gimnaziją...“, - sakė P. Subačius.
A. Tereškinas žvelgė optimistiškiau: „Pastebiu, kad bendras studentų išsilavinimo lygis, istorijos, kultūros suvokimas nėra paties aukščiausio lygio. Tačiau laikui bėgant universitete tokie studentai gali užpildyti savo išsilavinimo spragas“.
Pradingo studentijos „vidurinis sluoksniukas“
Vilniaus universiteto docentas Paulius Subačius teigia, kad nors ir liko tas pats „grietinėlės“ sluoksniukas, kurį sudaro daugiausia 2-4 iš 50 studentų, t.y. talentingi, sąmoningai pasirinkę, labai išprusę žmonės, tačiau labai sumažėjo tų žmonių, kurie gal nepriklauso gabiausių kategorijai, bet kurie domėjosi specialybe.
„Išnyko „viduriukas“, su kuriuo buvo galima ir prasminga dirbti. Juos pakeitė atsitiktinai pakliuvę, jokios motyvacijos neturintys studentai, su kuriais sunku rasti bendrą kalbą pirmiausia todėl, kad jie labai neadekvačiai vertina savo spragas ir pastangas. Kai pirštu prikišamai parodai, kad jie nemoka ko nors visiškai elementaraus, būdingas atsakymas - „na ir kas?“ Išnyko „jausmas“, kad tam tikrų dalykų nemokėti, nebūti perskaičius yra paprasčiausiai gėda, kad filologai „turėtų nurausti“, kai pirštu baksnojama į rašybos klaidas“, - teigė „Omni laikui“ P. Subačius.
Kokios priežastys?
Kodėl mūsų universitetuose daugėja jaunuolių, kurie nežino elementarių dalykų? Pirmiausia sumažėjo pačių studentų motyvacija. Vyrauja nuostata, kad reikalingas tik diplomas, bet ne žinios. Ir šitos cinizmas demoralizuoja geresnius studentus. „Nuoširdžiai studijuoti, kuo nors domėtis, klausinėti per seminarą tarsi tampa „nekorektišku“ elgesiu“, - teigia. P. Subačius.
A. Tereškinas įžvelgia ir kitų priežasčių: „Žinau, kad nemaža dalis studentų turi užsidirbti pragyvenimui. Todėl studijoms laiko lieka ne itin daug. Domimasi tik siaurais specialybės dalykais, o visa kita lieka nuošalyje“.
Kartu sumažėjo pačių dėstytojų reikalavimai. P. Subačius pateikia tokį pavyzdį: „Vilniaus universitete Filologijos fakultete anglų, vokiečių ir prancūzų katedrų bei jų „interesus“ ginančios prodekanės iniciatyva imta diskutuoti apie tai, kad visus (!) literatūros kursus šioms specialybėms vertėtų perkelti į pasirenkamųjų disciplinų grupę. Ko norėti iš studentų, jei dalis filologų dėstytojų leidžia sau garsiai samprotauti, kad filologijos (ne kalbos!) specialisto diplomui gauti literatūros išmanymas nėra būtinas“.
P. Subačius teigia: „Esu tikras, kad mokslo ir humanitarinio sąmoningumo erozija yra gili ir vargiai tesustabdoma be drastiškų priemonių“.
Mokslas tapo preke. Todėl stengiamasi į mokamas vietas priimti kuo daugiau studentų. Universitetai yra suinteresuoti šiuos studentus išlaikyti, nes jie atneša pinigus. Kartu universitetams yra sunku išlaikyti studijų kokybės lygį, nes pagal lėšas, tenkančias vienam studentui Europos Sąjungoje, esame vienoje iš paskutinių vietų.
„Studentų skaičiaus ekstensyvus didinimas, masinis priėmimas, universitetų finansavimas „pagal galvas“ atliko tokį demoralizuojantį vaidmenį, kurio padarinius dar ilgai jausime“, teigia P. Subačius.
