Šokio - kovos meno grupė „Capoeira“ net tik pirmąkart grojo ir šoko gatvėje, bet ir pirmąkart pasirodė viešai. Lietuvoje nepopuliari kovos meno šaka po truputį skverbiasi į visuomenę ir sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Šokėjai nuo 15 iki 30 metų dainavo, šoko ir žavėjo praeivius grakščiais judesiais ir negirdėtais ritmais.
Grupė NSO (No Silent Orchestra) iš Kretingos ir Palangos susibūrė kai dalyvavo viename projekte. Nuo to laiko nebepaleidžia iš rankų būgnų ir metus groja kartu. Gandai apie „Gatvės muzikos dieną“, draugai iš Vilniaus ir į galvą paleistas laikraštis su reklama atviliojo muzikantus į šventę. Iš pradžių buvo liūdna groti, nes buvo pasyvūs praeiviai, tačiau vėliau, perėjus į judresnę vietą, nuotaika pasitaisė. NSO groja dėl to, kad jiems smagu. „Būgnai geriau už seksą“ – mano dauguma grupės narių.
12-13 metų draugų grupei MMDM apie „Gatvės muzikos dieną“ pasakė darbų mokytojas. Nors jauni, tačiau, turbūt, perspektyvūs, Kristupas ir Mantas, grojantys jambo būgneliais, nesitikėjo uždirbti, o gavo 130 lt, kuriuos investuos į savo muzikinę ateitį. Berniukai skundėsi mažu dalyvių ir marškinėlių skaičiumi, tačiau pati šventė buvo „visai nieko“. Kristupas aiškino, kad jam muzika yra „atsipalaidavimo būdas ir laisvalaikis.“ Na, o Mantui, tiesiai šviesiai: „muzika – gyvenimas“.
Iš Kupiškio rajono atvykusią grupę „Subačiaus gitaristai“ subūrė vadovas Vidmantas prie maždaug dešimt metų. Idėja gitaristams patiko, tik skundėsi netvarka. Pasijutę perdaug užkišti į kampą, kur praeidavo vienas kitas žmogus, muzikantai patraukė į centrą, kur susilaukė didesnio dėmesio. Vidmantas tvirtino, kad gitarai reikia tylos, todėl pasirodymus gadino iš gatvių sklindantis transporto triukšmas. Nors muzikantų uždarbis nebuvo didelis, švente jie liko patenkinti ir pažadėjo, kad „kitais metais dalyvausim, jei tik gyvi būsim“.
Didžiulis žmonių ratas, juosęs „NSO“ ir „Gėris ritmu ant gatvės“ būgnininkus, buvo pakerėti improvizuojančių jungtiniu muzikantų būriu. Nors tarpusavyje abi grupės nebuvo pažįstamos, publiką užhipnotizuoti jiems pavyko.
Net sprinto tempu lekiant nuo vienų atlikėjų iki kitų, visko pamatyti ir paklausyti buvo neįmanoma. Kaip bebūtų gaila tų, kurie pasijuto neišgirsti vien dėl to, kad grupės buvo perdaug išmėtytos po Vilniaus centrą, „Gatvės muzikos diena“ tapo ta trūkstama Vilniaus miesto renginių dėlionės dalimi, kuri leido laisviems ir nepriklausomiems muzikantams skleisti savo muziką, idėjas ir gerą nuotaiką. Ačiū Andriui Mamontovui (kiek dar kartų mes jam dėkosim?), ačiū tiems, kas padėjo ir rėmė šį renginį, ir milžiniškas ačiū muzikantams, nepatingėjusiems suvažiuoti iš visos Lietuvos, be kurių „Gatvės muzikos diena“ nebūtų buvus įgyvendinta. Juk mes už muziką, taip?
Grįžti į pirmą reportažo dalį.
Tekstas ir video Mildos Vaičiūnaitės
