Jūros bangoms ritmiškai ritantis į krantą, nuo molo atsklinda muzikos garsai. Susikaupę, pasinėrę į džiazo improvizacijas čia koncertuoja vaikai iš pučiamųjų orkestro „Diksilendas“. Kažkas pasiskundžia, kad pavargo, kad šalta, bet užtenka orkestro vadovo Semiono Nikolajevičiaus prisilietimo, ir muzika liejasi toliau, primindama feliniškas intonacijas. Romaną Bondarčiuką, režisierių iš Ukrainos, sužavėjo šio muzikinio kolektyvo dvasia. Iš pradžių jį filmuodavo epizodiškai: lankydamasis Chersono mieste nuolat girdėdavo jį grojant per įvairias miesto šventes. Taip filmavo kelis metus, kol paskatintas prodiuserės Ilonos Bicevskos nusprendė sukurti ilgo metro dokumentinį pasakojimą „Diksilendas“. Kaip pasakoja režisierius, labiausiai jam norėjosi perteikti Chersono žmonių šiltumą ir atvirumą, tas feliniškas nuotaikas, kuriomis šis miestas primena Italijos pietus. Pajusti tas nuotaikas padės ir viena iš filmo herojų Polina, atvykstanti pristatyti filmo į Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį. Rugsėjo 29 d. mergina-orkestras surengs 5 pučiamųjų pasirodymą „Skalvijos“ kino centre.
Pateikiame interviu su Romanu Bondarčiuku.
Pernai festivalyje buvo parodyti jūsų kurti „Ukrainos šerifai“, šiemet pristatomas „Diksilendas“. Kaip jūs atrandate savo filmus? O gal filmai atranda jus?
Specialiai neieškau temų savo filmams. Filmuoju tai, kas šalia, kas man atrodo įdomu. Gimiau ir išaugau Chersone, o vaikų orkestras „Diksilendas“ – tarsi vizitinė šio miesto kortelė. Šie vaikai pasirodydavo visuose Chersono renginiuose. Grojo džiazą ir grojo jį neblogai. Pasidarė smalsu, iš kur jie atsirado ir kaip jiems pavyksta taip groti. Kartu su Daša – mano žmona ir filmo prodiusere – kartu rengiame festivalį „Docudays“. Kasmet ieškome filmus vienijančios temos. Vienais metais nusprendėme, kad tai bus džiazas. Norėdami nufilmuoti festivalio užsklandą, nuėjome susipažinti su šiais vaikais. Pasirodo, jie repetuoja rūsyje.
Tai buvusių Pionierių rūmų rūsys. Jam gal koks šimtas metų, tačiau jis atrodo stulbinamai. Visa ta pasakiška metaforų kupina aplinka, šachmatiniai fragmentai, žalios sienos su 7 deš. plakatais, vaizduojančiais perpjautą trimitą, mokančiais teisingai rašyti natas. Mane sudomino prieštara tarp asketizmo rūsyje ir to, ką matai išėjęs iš rūsio – visas tas bėgimas, komercija. Taip pradėjome lankytis repeticijose, kalbinti vaikus ir įrašinėti jų istorijas. Nesitikėjau, kad tai išaugs į filmą, kol nepasirodė prodiuserė Ilona Bicevska. Pamačiusi medžiagą ji pasiūlė kurti filmą.
Kaip pasirinkote pagrindinius filmo herojus? Ar Poliną ir tuos jaunuolius pastebėjote išsyk?
Polina patraukė dėmesį iškart. Ji – šio kolektyvo siela, jo ugnelė. Poliną ir orkestro vadovą Semioną Nikolajevičių sieja labai šilti santykiai. Tai mylimiausia jo mokinė. Iš pradžių net sukūrėme trumpą filmą apie Poliną ir jos mokytoją. Galiausiai ėmėmės filmuoti ir kitus orkestro dalyvius. Tam tikru momentu pamatėme, kad Semionui Nikolajevičiui tampa vis sunkiau ateiti pas mokinius. Vaikai irgi atranda kitų interesų. Tarkime, būgnininkas Nikita. Jo tėvas – baldų fabriko savininkas. Jis pradėjo dėti visas pastangas, kad įtrauktų sūnų į verslą.
Buvo orkestre ir dar vienas vaikinas vardu Nikita. Kilus svajonei atidaryti savo restoraną, jis įsidarbino kafeterijoje barista. Pradėjo mokytis kavos virimo meno. Gana ilgai filmavome jį dirbantį bare. Nikitą lankydavo draugai iš orkestro, vykdavo įdomūs pašnekesiai. Taip po truputį kai kurie vaikai atsiskyrė nuo orkestro. Tik po kurio laiko supratau, kad įdomūs tik tie vaikai, kurie bando pasilikti muzikoje nepaisant nieko. Taip susiformavo filmo struktūra: Polina ir orkestras jo klestėjimo metais, novelė apie trimitininką Romą, kuris išvažiuoja į Charkovą studijuoti muzikos, ir paskutinė dalis apie Liovą, vyriausiąjį Semiono Nikolajevičiaus mokinį.
Po mokytojo mirties jis stengiasi pats tapti mokytoju ir išsaugoti orkestrą.
Ar pirmą kartą dirbote su vaikais? Ar darbas su jais skiriasi nuo darbo su suaugusiais?
Nesu filmavęs vaikų. Viskas nufilmuota pasitelkus stebėjimo metodą. Stovėdavome kur nors kampe, stebėdavome ir laukdavome įdomių pokalbių. Kartais imdavome interviu, kad daugiau sužinotume apie tai, kuo gyvena šie vaikai, ką verta pastebėti, ko laukti. Bet iš esmės, būdavau aš, Daša, visi kartu ir bendraudavome, tik vėliau atsirado garso režisierius. Mano atveju buvo kiek kitaip ir dėl to, kad šie vaikai labai išsilavinę. Jie daug keliauja su orkestru. Tai ne visai įprasti vaikai. Jie labai įdomūs, gerai formuluoja mintis, yra geri pasakotojai. Man asmeniškai buvo įdomi Polinos šeima. Ta šeima sukurta taip, kad vaikams būtų patogu, kad būtų tenkinami jų poreikiai. Pirmiausia jie atsikratė televizoriaus. Ši šeima nuolat konstruoja oro gyvates, vyksta į teminius jų konstravimo festivalius. Tuomet dar neturėjau vaikų ir šiek tiek jų prisibijojau, bet iš arčiau pasižiūrėjęs, kaip nuotaikingai gyvena Polinos šeima, susidomėjau jų patirtimi. Supratau, kad kiekvienam žmogui reikalingas šeimos palaikymas. Polina jaučia tą palaikymą ir jis suteikia jai stiprybės, pasitikėjimo savimi, užsispyrimo siekti savo tikslo.
Panašiai yra ir su antros novelės herojumi Romanu?
Taip, rimtai studijuoti muzikos į Charkovą išvykstantis Romanas yra iš darbininkų šeimos. Iš pradžių tėvai jį buvo nukreipę užsiimti lengvąja atletika. Po vieno iš užsiėmimų jis ėjo pro tuos Pionierių rūmus ir išgirdo trimito garsą. Užsimanė sužinoti, iš kur šis garsas sklinda ir palaikyti jį skleidžiantį instrumentą. Romanas nusigavo į rūsį, paėmė į rankas trimitą ir pasakė, kad daugiau niekada neis į lengvosios atletikos užsiėmimus. Šis orkestras – naujų galimybių atvėrimas Chersono vaikams. Juk ką jie mato? Darbininkų likimą, jų ribotas galimybes. Kultūriniu požiūriu ši vieta gana varginga. Bet apskritai Chersono miestą labai myliu, jaučiu jam daug sentimentų. Manau, kad jis turi analogijų su pietine Italijos dalimi, su feliniškomis nuotaikomis. Ta provincija, žmonių atvirumas, šiluma. Visa tai norėjau perduoti filmu. O muzika... Juk tai ne visai filmas apie muziką, o apie tai, kas daro mus brandesniais ir stipresniais. Filmas labai šviesus, optimistinis, primenantis amerikietišką svajonę. Ir tas laisvai besiliejantis džiazas... Iš esmės, tai kontrastas. Chersonas išgyvena ne pačius geriausius savo laikus. Kažkada tai buvo industrinis centras. Dabar visos gamyklos stovi tuščiai. Aplink daug griuvėsių ir vargo. Filmo pavadinimas „Diksilendas“ ir džiaugsmingas džiazas stipriai kontrastuoja su realybe. Apskritai filme daug prieštarų. Kad ir Semionas Nikolajevičius. Jis pabėgo iš vaikų namų dar būdamas paauglys, dalyvavo II-ajame pasauliniame kare, pats prisijungė prie kažkokio pulko. Grįžęs iš karo, atėjo pas pionierius ir pasisiūlė kurti muzikinį būrelį. Jam leido tai daryti ir taip jis pradėjo mokyti vaikus džiazo. Tuos vaikus surinkdavo iš gatvės. Tarp jų buvo daug beglobių vaikų, našlaičių, paauglių su kriminaline paraeitimi. Jis mokėjo juos sudominti muzika.
Galbūt vaikystėje ir jums pačiam teko muzikuoti?
Iš tėvų pasakojimų girdėjau turėjęs ilgus pirštus ir troškęs groti pianinu. Nuolat jais barbendavau į palanges, stalus, kitus paviršius. Pas tėvą darbe, fojė, stovėjo pianinas. Kai jis pasiimdavo mane kartu į darbą, sodindavo už pianino. Aš galėdavau ten prasėdėti kažką improzuodamas kad ir visą pusdienį. Tai vedė iš proto ten dirbusią sekretorę. Paskui mane nuvedė į muzikos mokyklą. Pokalbis buvo labai trumpas. Vadovė pagrojo muzikinį etiudą ir paprašė manęs pakartoti. Aš jį sugrojau. Ji reziumavo, kad neturiu klausos. Jokių šansų. Ir prasmės taip pat. Tuo viskas ir baigėsi.
