Nuo pat kūdikystės Marijos gyvenimas sukasi cirke – ir tai nenuostabu, nes ji garsių Lietuvos cirko artistų Agnės ir Mykolo Zobovų dukra. Būdama vos 4 metų Marija jau dalyvavo pirmajame festivalyje Latvijoje:
„Ten gavau ir nemažai apdovanojimų, ir žiūrovų simpatijų, taurių. Tuo metu man buvo tik 4 metukai, buvau pati jauniausia dalyvė. Po to apie mane rašė ir Latvijos spauda. Tai yra pirmas mano atsiminimas su cirku, kai įvyko kažkas didelio“, – prisimindama tai šypsosi mergina.
Cirko artistė šypsosi, kad numeriai su smaugliais ir katėmis jai atiteko iš mamos – ji turėjo daug numerių, todėl norėjosi nuo mamos pečių nuimti dalį krūvio ir, kaip juokiasi Marija, kiemo žaidimus su katinais perkelti į sceną.
„Kai augi tarp visų cirko gyvūnų, juos glostai, nešioji ir į lovą. Kai taip augi, tai ir nebijai. Aišku, jeigu atneštų man laukinę gyvatę kažkokią aš išsigąsčiau, o kai mūsiškės visos prijaukintos ir pripratusios prie rankų, nieko baisaus nebuvo“, – juokiasi ji.
Dabar Marija rengia pasirodymus su lankais. Prieš porą metų ji net pateko į Lietuvos rekordų knygą, kaip daugiausiai lankų vienu metu sukusi artistė. Tą kartą užfiksuotas rekordas – 48 lankai, tačiau Marijos asmeninis rekordas yra kur kas didesnis –beveik 70 lankų sukimas vienu metu.
Vaikams neleisdavo žaisti su Marija
Cirko artisto gyvenimas – nuolatinis judėjimas. Kasdienės treniruotės ryte ir vakare, važinėjimas iš vieno miesto į kitą. Ir kai visi atostogauja, cirko artistai turi patį darbų įkarštį.
„Vasaros sezonu yra nuolatinės treniruotės. Žiemos sezonu gyvename šiek tiek lėčiau. Kaip būdavo įprastai – žiemą su tėvais ruošdavomės vasaros sezonui, o vasarą – jau darbas. Vasarą dienos atrodydavo maždaug taip – treniruotės, pasirodymas, dušas ir miegas. Kitą rytą – krosas, pasirodymas, treniruotė, dušas, miegas. Labai įtemptas režimas. O žiemą treniruojiesi sporto salėje arba namuose, tad sunku net pasakyti, kiek valandų reikia tam skirti.
Iš tikrųjų ne kiekvienas žmogus galėtų tai ištverti. Vasarą įkišus paprastą žmogų į cirką, tarkime, prieš tai dirbusį buhalteriu ar buhaltere, nemanau, kad jis ištvertų bent savaitę, nes prie to reikia priprasti, tai kitoks gyvenimo būdas nei paprasto žmogaus“, – svarsto mergina.
Tačiau, kai Marija buvo dar pradinukė, ji sulaukdavo labai daug patyčių. Kartais atrodydavo, kad jos neturi ribų.
„Turėjau tik kelias drauges, kurioms patikdavo tai, ką darau. Iš tikrųjų net mokytojos nebijodavo pašiepti to, ką darau, prikišinėdavo įvairiausius dalykus. Aš kažkaip sugebėjau nekreipti į tai dėmesio, atsilaikyti. Aišku, buvo liūdnų momentų. Dabar aplinkiniai jau priprato, kad aš tai darau, suprato, kad nėra iš ko čia tyčiotis“, – šypteli ji.
„Visiems labiausiai kliūdavo tėvų, konkrečiai tėčio istorija. Iš tikrųjų pradinėse klasėse buvo mokinių tėvų, kurie savo vaikams neleisdavo su manimi bendrauti, nes mano šeima dirba cirke“, – priduria ji.
Todėl pradėjusi bendrauti su naujais žmonėmis Marija nepuola prisistatinėti pavarde. Laikui bėgant žmonės patys išsiaiškindavo, kas ji tokia – vieniems cirko pasaulis atrodė įdomus, klausinėdavo apie jį, o kiti – nekreipdavo į tai dėmesio.
Nesuskaičiuojama galybė kostiumų
Marija sako, kad jai labai patinka žiūrovų dėmesys, kostiumai, pasirodymų kūrimas, cirko paslaptys.
„Būdama cirke išmokau tokių dalykų ir įgavau tokios patirties, kurios neturi kiti mano bendraamžiai. Tikriausiai palikta negyvenamoje saloje sugebėčiau išgyventi joje.
Scenoje – blizgučiai, kostiumai, makiažai, šukuosenos, visi pasitempę ir gražūs. Viskas atrodo tobula. O už cirko užuolaidos – prasideda darbas ir purvas iki kelių. Tenka valyti ir gyvūnus. Šitos dvi pusės – net nežinau, kaip palyginti, lyg Pelenės gyvenimas“, – sako ji.
Kitas dalykas, kuriuo tiesiog neįmanoma nesižavėti, – cirko akrobačių kostiumai. Blizgantys, ryškūs, paslaptingi, pritraukiantys žvilgsnius ir paprasčiausiai nuostabūs. Pati Marija sako, kad jų jos spintoje – nesuskaičiuojama galybė:
„Kostiumai man yra nesuskaičiuojamas dalykas. Aš esu visiškai pasinešusi. Kostiumų tiek daug – aš visiškai pasimetus tarp jų: yra ir bendrų su mama kostiumų, yra tik mamos, yra tik mano, yra tokių, kurie tik pradėti daryti, yra tokių, kurie nejudinami jau 15 metų ir yra tiesiog atsiminimas. Atrodo, kad neįmanoma net suskaičiuoti jų“.
Tai, kokį kostiumą pamatys žiūrovai priklauso nuo pačių įvairiausių faktorių – kur vyks pasirodymas, kas jį stebės ir, be abejo, pačių artistų išmonės.
„Pavyzdžiui, kai pasirodžiau „Karklės“ festivalyje, pasirinkau ryškiai rožinį kostiumą su daug blizgesio, kad matyčiausi iš toli tokioje didelėje scenoje. Jeigu renginys vaikams, rengiuosi barbiškai, mergaitiškai – visokiausiomis suknytėmis. Labai mėgstu pasirodyti ir vaikams, ir vyresniems žmonėms. Suaugę labiau įvertina visą įdėtą darbą, o vaikai vertina viską kitaip – jiems tai tiesiog džiaugsmas“, – mintimis dalijasi Marija.
Mergina ne tik pati kuria savo kostiumus, bet būdama 13-14 metų, pradėjo domėtis makiažais. Vėliau šį pomėgį ji pavertė ir papildoma savo veikla bei uždarbio šaltiniu. Tiesa, pandemijai prasidėjus teko nerti ir į naują grožio sritį, tačiau dėl to ji nesiskundžia.
„Man cirke reikėjo makiažo ir įvairiausių įvaizdžių, tad sugalvojau pati pasibaigti makiažo kursus. Pasibaigiau vizažo kursus ir pradėjau dirbti su tuo. Vėliau atėjo pandemija, pasibaigė renginiai ir pasibaigė klientės, nes jeigu nėra renginių – nereikia ir makiažo.
Teko galvoti, ką dar daryti. Todėl nusprendžiau nagų estetikos meno mokytis. Žinoma, tikiuosi, kad atsigavus renginiams ir toliau džiuginsiu žiūrovus savo pasirodymais, galėsiu vėl sukti lankus. Bet ir dabar labai mėgstu savo darbą, nes galiu susitikti su įvairiausiais žmonėmis“, – džiaugiasi ji.
Svajoja tapti medike
Marija juokiasi, kad jos gyvenimas labai paprastas ir panašus į bet kurio kito žmogaus, kuris gyvena mieste. Atsikelia, papusryčiauja, susiruošia į darbą arba pamokas, o po to – grįžta namo.
„Aišku, palaikau ir fizinę formą, nes tai yra ir sveikata. Kuriu naujus kostiumus, planuoju naujus pasirodymus. Pandemija pakeitė gyvenimą, bet tikrai ne į blogąją pusę“, – šypteli.
Mergina sako, kad ji visada svajojo siekti aukštojo mokslo, o šalia to – turėti cirką, nes cirkas yra ne hobis.
„Cirko žmogui cirkas yra gyvenimas, o ne profesija. Aš norėjau studijuoti mediciną ir šalia turėti aktorinį, bet kol kas apsistojau ties medicina, nes nežinau ar taip stipriai būti aktore. Bet nežinia, kas bus ateityje – gal mesiu mediciną ir eisiu mokytis į aktorinį, bet vargu ar taip nutiks. Kol kas esu vienuoliktoje klasėje, tad pamatysime, kaip viskas bus“, – pokalbį užbaigia Marija.
