Gario Kasparovo teigimu, Vakaruose labai nenorėjo konflikto su Kremliumi, tačiau situacija pasikeitė, ir pasaulis supranta, kad pasirinkti konfliktą – tai mažesnė iš blogybių. Tačiau kol kas netaikoma ir 50 proc. tų pastangų, kurios galėtų realiai suvaldyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, mano G. Kasparovas. Apie tai jis rašė Ukrainos leidiniui „Obozrevatel“.
V. Putinas – labai pragmatiškas žmogus. Civilizuoto pasaulio sankcijos nukreiptos prieš Rusijos Federacijos ekonomiką – nepatogus instrumentas, tačiau, žiūrint iš V. Putino pusės, ne kritinis. Sankcijos nuolatos pažeidžiamos, ir pažeidėjams nieko nenutinka. Štai, pavyzdžiui, neseniai „Siemens“, spjovusi ant embargo, pristatė Krymui generatorius elektros tinklams. Bendrovė „CISCO“ per kitą bendrovę pardavė savo technologijas, beje, tikriausiai, tiesiogiai FST. „Deutsche Bank“ tiria savo Maskvos ofiso veiklą, kuris įtariamas didžiulių lėšų plovimu. Tai tik ledkalnio viršūnė.
Pasaulį valdo korupcija, kurioje Rusijos prezidentas puikiai gaudosi ir kurią efektyviai valdo. Todėl jis kol kas nesupranta, kodėl sankcijos turėtų taip stipriai grasinti jo gerbuviui. Juk vakaruose visuomet atsiras pakankamai žmonių, pasirengusių už pinigus pažeisti bet kokius draudimus.
Ukrainiečiai jau susidūrė su tuo, kad praktiškai neįmanoma užblokuoti prekių patekimą į „DLR“ ir „LLR“ kontroliuojamą teritoriją, taip pat ir į Krymą, nes vietinis verslas nuolatos ieško landų, kaip užsidirbti papildomų pinigų. Tokių pat suktų verslininkų yra ir Vokietijoje, ir Austrijoje ir kitose šalyse. Visiškai akivaizdu, kad visas šis verslas stengiasi neprarasti potencialios naudos, ypač sankcijų laikotarpiu, kai yra galimybė užsidirbti lengvų pinigų. Šie žmonės – potencialūs V. Putino sąjungininkai, ir jis tiki, kad visada atsiras norinčių apeiti vienus ar kitus Europos šalių draudimus.
Tokių „sąjungininkų“ daug daugiau, negu gali pasirodyti iš pradžių. Tokios organizacijos, kaip FIFA, Tarptautinis olimpinis komitetas ir, aišku, FIDE, taip pat yra tarptautinės korupcijos citadelės, atliekančios negatyvų vaidmenį globalizacijos sąlygomis, nes visos jos yra teisėtos. Daugelis tarptautinių organizacijų ar santykių šiame pasaulyje yra reguliuojamos, o sporto organizacijos – ne, jos pačios sau… su didžiuliais srautais praktiškai nekontroliuojamų pinigų.
Tai yra praktiškai mes turime žmonių, kurie dirba savo siaurame rate, rinkdami panašius į save. Todėl šiose organizacijose vadovai, turintys išskirtinę teisę reguliuoti piniginius srautus, sėdi dešimtmečiais. Konkretūs pavyzdžiai – FIFA sprendimas surengti čempionatus Rusijoje ir Katare. Aš tikiuosi, kad mes kada nors sužinosime, kiek V. Putinui ir šeichams kainavo šis futbolo federacijos sprendimas.
Plėsdamas tarptautinę įtakos imperiją, Kremlius užmetė savo čiuptuvus ne tik verslo ar sporto sektoriuose, tačiau ir politikoje. V. Putino globoje yra aukščiausio lygio funkcionieriai: Schröderis – buvęs Vokietijos kancleris, Lipponenas – buvęs Suomijos premjeras, Berlusconis – buvęs Italijos premjeras. Tai žmonės, susiję su V. Putinu verslo santykiais. Galima vardinti žemesnio lygmens politikus ar verslininkus, kurie taip pat turi interesų Maskvoje. Kadaise aš niūriai pajuokavau, kad geriausias būdas, kaip būtų galima nurašyti Putino Rusijos skolas, tai parduoti jo užrašų knygeles, nes jų publikavimas sugriautų politinę sistemą praktiškai visose šalyse nuo Baltijos iki Anglijos.
Būtent todėl V. Putinas po Sočio olimpinių buvo įsitikinęs, kad sporto ir politikos klausimais jis yra pasaulio Olimpe ir gali daryti ką nori. Dėl to pastaruosius pusantrų metų mes ir matėme V. Putino lobizmo galią užsienyje.
Užtenka pasižiūrėti, kaip jis išnaudoja savo „informacinį donorą“ E. Snowdeną. Iš pradžių buvo išmesta informacija kaip amerikiečiai pasiklausė A. Merkel, dabar staiga pasirodė informacija apie prancūzų pasiklausymą.
Jis nuolat bando manipuliuoti pasaulio politine sistema, naudojant savo kozirius, kurių jis turi daug. Mes netgi nesupratome, kaip jų daug, – žinojo tai tik V. Putinas, ir būtent todėl manė, kad Krymas jam lengvai atsipirks, – taip pat, kaip jam nieko nebuvo dėl agresijos Gruzijoje. Jis buvo įsitikinęs, kad Vakarai yra tiek ištežę ir korumpuoti, jog paprasčiausiai negalės jam priešintis.
„Putino problema“ nustojo būti rusų ar net ukrainiečių – ji jau globali
Vakarai, aišku, visa savo esybe nenorėjo konflikto su Kremliumi. Tačiau vieną momentą tapo aišku: konfliktas su Putinu (dėl jo neišvengiamumo) vis dėlto yra mažesnė blogybė, negu Putino nebaudžiamumas, pažeidžiantis status quo. Jie paprasčiausiai neturi galimybių sau leisti šią tarptautinę betvarkę, kuri po Ukrainos gali persikelti į Baltijos šalis. Todėl palaipsniui vykdomas Kremliaus spaudimas: pavyzdžiui, JAV dėl „JUKOS“ bylos į teismą iškvietė Rusijos Federaciją. Gruzija pateikė sąskaitą už gruzinų deportaciją 2006 metais. Procesas palaipsniui juda.
Juda, tačiau…! Visada yra taip vadinamoji „kontrabanda“, ir ta savotiška didžiojo verslo „kontrabanda“. Ir kol kas, deja, V. Putinas negavo aiškaus signalo, kad situacija pasikeitė, kaip, beje, tokio signalo negavo ir Rusijos verslas. Štai, pavyzdžiui, galime apžvelgti Kremliaus kiemo oligarchus. Artimiausias „dvarininkas“ Timčenka yra užrakintas Rusijoje, tačiau jo žmona ir toliau valdo visą turtą civilizuotame pasaulyje – taip vadinamasis labdaros fonas „Neva“ Ženevoje ir toliau sėkmingai gyvuoja. „Nesmagu, – mano Putinas, – tačiau kol kas nėra kritiška“. Kol kas Timčenkai nebuvo atkirsti visi atsitraukimo keliai, jis neturi priežasčių protestuoti prieš V. Putiną, tai yra rizikuoti.
Kalbant kitais žodžiais, bendros požiūrio į Rusiją gairės jau nustatytos. Tačiau šiandien dar nėra priimta ir 50 proc. tų sprendimų, kurie galėtų realiai suvaldyti V. Putiną. Iš kitos pusės – įvyko labai svarbus reiškinys (žvelgiant iš ukrainiečių pozicijos): taip vadinamoji „Putino problema“ nustojo būti rusiška ir netgi ukrainietiška – ji jau globali. Atitinkamai, pasaulis supranta, kad turi į ją reaguoti.
Kai mes sakome „pasaulis“, tai visų pirma įsivaizduojame JAV. V. Putino ateitis ypač stipriai priklauso nuo prezidento rinkimų šioje šalyje rezultatų. 2016 prezidento rinkimų lenktynių pasirinkimas tarp respublikono ir demokrato šiuo atveju reiškia pasirinkimą tarp tramdomųjų marškinių V. Putinui ir paprasčiausio privalomojo apsilankymo pas psichiatrą pokalbiui.
Tačiau, net ir nepaisant rinkimų rezultatų Baltųjų Rūmų ir Briuselio politika vis tiek palaipsniui pasikeis. Ji jau keičiasi. Pentagono ir NATO politika keičiasi iš esmės, reformuojasi JAV valstybės departamentas ir Europos institucijos. Naujasis šių tarnybų daro algoritmas kol kas nėra žinomas, tačiau jis neturėtų būti toks pasyvus, kaip iki šiol. Juokai juokais, tačiau būtent prezidentas B. Obama, žmogus – taikdarys, atsiuntė tankus į Rusijos pasienį (Estijoje ir Latvijoje). JAV prezidentas buvo priverstas žengti principinius žingsnius, kurie rodo: kantrybė sprogo.
Vakarams liko tik vienas klausimas: ką daryti su V. Putinu? Kuo ilgiau V. Putinas lieka valdžioje, tuo mažiau galimybių, kad Rusija sugebės išsikapanoti iš dabartinės situacijos. Jos geopolitinės griūties galimybės su kiekviena dabartinio prezidento valdymo diena vis didėja. Kaip ir bet kuris kitas, šis diktatorius saugo valdžią, likviduodamas bet kurias alternatyvaus įvykių vystymosi galimybes. Rusijos valdžia pradeda ėsti pati save, priimdama naujus beprotiškus įstatymus, ir esu tikras, kad nieko gero kitą dieną po Putino griūties nebus.
Apsivalymas – ganėtinai skausmingas procesas, ir jis bus lydimas rimtų sukrėtimų, kurie taip pat gali neapsieiti be kraujo praliejimo. Režimas kraujyje gimė ir be kraujo pasitraukti niekur negali. Nenuostabu, kad viena iš paskutiniųjų Rusijos valdžios iniciatyvų – tai suteikimas policijai teisę šaudyti žmones, panaudoti prieš savo pačių piliečius bet kokius veiksmus. Tai įrodymas, kad 86 proc. liaudies meilės Kremlius netiki. Ten suvokia, kad viskas gali akimirksniu sprogti.
Kitas veiksmų vystymosi variantas – Rusijos elito suvokimas, kad jų padėtis pasidarė beviltiška. Kai tik jie suvoks „Putino doktrinos“ beviltiškumą, paveikslas kardinaliai pasikeistų.
Pasižiūrėkite į fašistinę Vokietiją: masinis karininkų suokalbis prieš A. Hitlerį 1944-ųjų liepą, po sėkmingo sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje. Jeigu iki tol dar ruseno viltis išsilaikyti Vakarų fronte, palaipsniui traukiantis į savo teritoriją, tai po katastrofos Normandijoje visiems vokiečių karininkams tapo aišku: reikia ieškoti garbingos kapituliacijos galimybių.
Šiandien Rusijos elitas, tiek jėgos struktūrų, tiek ir politinis, galėtų pradėti veikti prieš V. Putiną, jeigu būtų įsitikinę situacijos beviltiškumu. Tačiau kol kas Vakarai to nesugebą įrodyti.
Todėl šiandien pagrindė užduotis Vakarams vystant santykius su Rusija – parodyti, kad antiputiniška kampanija – tai amžina. Ir pasibaigs tai Hagoje.
Klausimas tik toks, kiek žmonių sėdės kartu su dabartiniu diktatoriumi ir kiek milijardų bus konfiskuota.
