Anželina su vyru visą laiką tikėjosi turėti daugiau nei vieną vaiką, tačiau ji prisimena – žinia, jog laukiasi trynukų, nustebino, o vyrą net ir šiek tiek šokiravo.
„Pirmą kartą echoskopas nerodė, kad laukiuosi trynukų. Tik antro apsilankymo metu gydytoja pamatė, jog plaka trys širdelės. Vyras net sakė patikrinti aparatą, gal jis netyčia sugedo“, – juokdamasi pirmąją reakciją prisimena moteris.
Ji neslepia, kad buvo nerimo – koks bus nėštumas, ar viskas praeis sklandžiai, ar pavyks išnešioti vaikus, nes žinojo, kad su daugiavaisiais neštumais pavojaus rizika yra didesnė. Tiesa, Anželina prisimena, kad gydytoja pasakė apie galimybę mažinti vaisių skaičių, tačiau ji su vyru to net nesvarstė:
„Mes nusprendėme, kad jeigu taip lemta, reiškiasi, taip ir turi būti. Tuo labiau, kad buvo tikimybė, jog mažinant, ir kiti gali numirti, tai gali prarasti visus. Kai tai pasakė, nebuvo nė minties mažinti, žinojome, kad kiek Dievas davė, tiek ir užauginsime.“
Tikimybė, kad išgyvens, buvo 10 procentai
Anželina pasakoja, kad nėštumas buvo sklandus, viskas klostėsi taip, kaip ir turėtų, o ji pati jautėsi puikiai. Naujųjų metų išvakarėse jai buvo atlikti ir tyrimai, kurių rezultatai buvo geri.
„Gydytoja sakė, kad vaikštau kaip tankas“, – prisimena pašnekovė.
Tačiau po kelių dienų ji pradėjo šiek tiek kraujuoti, jai maudė pilvą. Sunerimusi moteris iš karto nuvyko į ligoninę, kur jai buvo suleisti vaistai, kad toliau nesivertų gimda, tačiau jie niekuo nepadėjo. Kitą rytą ji iš Klaipėdos skubiai buvo pervežta į Kauną.
„Ten dar šiek tiek pagulėjau, bet man nubėgo vandenys – vienas vaikas norėjo gimti, nes jis buvo labai žemai. Priežasties, kodėl taip atsitiko, nėra. Tiesiog vienas pasibeldė anksčiau laiko ir viskas labai staigiai įvyko, aš net nespėjau sureaguoti“, – pasakoja Anželina.
Moteris gimdė pati, tačiau gydytojų prognozės nieko gero nežadėjo:
„Man pasakė, kad tikimybė, jog jie gyvens, yra 10 procentų. Buvo didelis šokas, aš galvojau, kaip man toliau reikės gyventi, jei jie neišgyvens...“
Ji neslepia, kad galvoje buvo milijonas klausimų, kodėl vaikučiai gimė vos 23-čią nėštumo savaitę, o dėl visko, kas nutiko, ji labiausiai kaltino save.
„Buvo tokios mintys – kodėl tai nutiko, gal aš kažką blogai padariau, gal ką nors sunkiau pakėliau... Aš kaltinau save, turėjau sau daug priekaištų.
Pirmos dienos po gimdymo man buvo labai sunkios, nes gydytojai pasakė – trys dienos, žiūrim, ar jie gyvens. Laikas ėjo žiauriai lėtai, laukėm, kol pasibaigs tos dienos, nes kol kas buvo duota tik tiek.
Buvo labai sunku matyti vaikus, jie svėrė po 600 gramų, realiai tilpo į delną... Tuo metu aš pagalvojau, kad net didžiausias savo priešui nelinkėčiau išgyventi to, ką ten išgyvenau“, – atvirai kalba Anželina.
Ligoninėje netrūko stebuklų
Tačiau sausio 6 dieną, per Tris karalius, gimę Kasparas, Vakaris ir Danielius buvo tikri kovotojai. Nors ligoninėje trynukai praleido 4 mėnesius, per kuriuos jiems buvo atliktos širdies latakų operacijos, kraujo perpylimai, daugybę tyrimų, netrūko ir tikrų stebuklų.
„Mums tikrino akytes ir vis sakė, kad gali reikėti daryti tą vadinamą prišaudymą, kai nuo akyčių yra atšokusi tinklainė. Bet po poros savaičių viskas praėjo, tiesiog stebuklingai dingo, nors tikimybės, kad taip gali nutikti, praktiškai nebuvo.
Kai gydytojai pasakė, jog viskas pagerėjo, jie ir patys sakė, kad tai yra stebuklas. Galbūt padėjo tikėjimas, meldimas Dievo“, – svarsto trynukų mama.
Ji negaili nuoširdžių padėkos žodžių gydytojams ir slaugytojoms, kurie, anot Anželinos, buvo pasakiškai geri, itin atsidavę darbui ir visapusiškai padėjo sunkiu šeimai laikotarpiu. Taip pat jos atrama tapo ir mama, kuri kasdien lankėsi ligoninėje ir vis kartojo, jog viskas bus gerai:
„Iš jos aš pasikraudavau energijos ir tikėjimo, nes ji labai palaikė. Tik vėliau man pasakė, kad namo grįžusi ji verkdavo, nes buvo sunku, tačiau prie manęs ji buvo labai stipri ir tas jėgas perteikė man.“
Vienas be kito negali
Po keturių mėnesių, praleistų ligoninėje, šeima sugrįžo į savo namus ir, kaip sako pati Anželina, jų sienos dar labiau padėjo stiprėti ir eiti pirmyn, negalvoti apie blogus dalykus. Kartu su vyru jie tapo dar stipresnė komanda, viską darė kartu ir pamažu pradėjo nebegalvoti apie sunkų likimo siųstą išbandymą.
Tiesa, iš pradžių moteris nerimavo ir naktimis keldavosi patikrinti, ar berniukai kvėpuoja, ar viskas gerai, tačiau su kiekviena diena jautėsi vis ramesnė ir džiaugėsi, kad viskas klostosi puikiai.
Dabar trynukams yra beveik septyneri metai, kitą rugsėjį jie jau keliaus į pirmą klasę. Pašnekovė sako, kad pažiūrėjus į juos, net nepagalvotum, jog jie gimė neišnešioti, nes yra sveiki ir aktyvūs berniukai.
Tiesa, nors ir pasitaiko peštynių, Anželina sako, kad ryšys tarp brolių yra itin stiprus:
„Tikrai būna, kad ir pasimuša, pasipeša, bet jei, pavyzdžiui, vienas serga, lieka namuose, o kiti eina į darželį, tai tam vienam yra didžiausia bausmė būti be brolių. Jie vienas be kito negali, yra labai vieningi, nors jų pomėgiai ir charakteriai skiriasi.“
Štai, pavyzdžiui, vienas labiau mėgsta žaisti su lego, kitas – ką nors gaminti, trečias – spalvinti, piešti, žaisti stalo futbolą. Tačiau berniukus vienija tai, kad visi jie lanko futbolą.
„Vienas pas mus yra labai sportiškas, tikras futbolininkas, o kiti stengiasi paskui tą brolį lygiuotis, lanko kartu, sportuoja, nes lanko brolis Kasparas. Jie žiūri vienas į kitą ir stengiasi vienas paskui kitą viską daryti“, – pasakoja Anželina.
Iš aplinkinių sulaukia ne tik užuojautos
Moteris neslepia, kad jau įprato, jog iš aplinkinių žmonių nuolatos sulaukia ne tik žvilgsnių, bet ir užuojautos. Tačiau ją tai net šiek tiek piktina:
„Visi sako – jetau jetau, tau reikėtų duoti medalį, kaip tau sunku, užuojauta... Kokia čia gali būti užuojauta? Man čia džiaugsmas, visą laiką taip sakiau ir sakysiu.
Aš klausiau ir jų pačių – ar norėtum šeimoje būti vienas? Sako – oi, ne, ką aš tada veikčiau, su broliais linksma. Jie trise ir jiems dėl to yra labai smagu. Todėl tikrai nervina, kai reiškia užuojautą, nes nėra dėl ko užjausti.“
Taip pat ji atskleidžia, kad iš aplinkinių neretai sulaukia ir kito pastebėjimo, kad jai reikėtų pasigimdyti dar ir mergaitę:
„Tada sakau, kad jeigu jums reikia, jūs ir gimdykit, – juokiasi Anželina. – Daug kam atrodo, kad mums trūksta mergaitės, bet man netrūksta, aš neturiu jokios nuoskaudos, džiaugiuosi taip, kaip yra.“
Auginant trynukus labai pasitarnauja dienotvarkė
Pasidomėjus, kokia gi būtų paslaptis, dėl kurios moteris nesutinka priimti kitų žmonių užuojautos, jog trynukus auginti yra labai sunku, ji sako, kad nuo pat pradžių daug dėmesio skyrė dienotvarkės ir tam tikrų taisyklių laikymuisi.
„Mes išeidavome ir į kiną, ir į kokią nors šventę – viską suderindavome. Man atrodo, kad viskas yra įmanoma, net kai jie buvo leliukai, nebuvo sunku, nes gyvenome pagal dienotvarkę – buvo aišku, kada valgome, kada miegame ir panašiai.
Galbūt dėl to jie ir dabar yra labai savarankiški, patys atsikelia, pasiima pavalgyti, papiešia, pažaidžia ir girdžiu, kaip rytais sako – mama lai pamiega... Žinoma, aš viską girdžiu, bet vis tiek labai malonu ir smagu, kad jie tokie savarankiški ir pagalvoja apie mane“, – šypsosi pašnekovė.
Moteris sako, kad su vyru stengiasi sukurti tokią aplinką, kuri leistų berniukams džiaugtis įdomia ir turininga vaikyste. Tačiau jiems labai svarbu išlaikyti ribą tarp lepinimo ir turimų daiktų įvertinimo. Panašu, kad bent kol kas tai puikiai pavyksta.
„Jie žino vertę, patys taupo pinigėlius, žino, ką reiškia užsidirbti. Pavyzdžiui, nueina pas močiutę, padaro kokį darbelį, gauna pinigėlių, juos taupo ir tada klausia, ar gali ką nors nusipirkti? Dabar taupo telefonams, nes labai jų nori.
Visai neseniai keitėme ir akinių stikliukus, aš mokėjau ir vaikas man sako – mama, tu čia daug moki, gal man reikia tau atiduoti iš taupyklės? Jie tikrai žino pinigų vertę“, – dalijasi gargždiškė.
Kalėdas sutiks šeimos rate
Artėjant gražiausioms metų šventėms, berniukai jau spėjo parašyti savo norų laiškus Kalėdų seneliui. Anželina sako pastebėjusi, kad šiais metais trynukai šiuo klausimu pradėjo mąstyti itin protingai.
„Jie pasitarė ir sako – tu prašyk to, aš prašysiu to, o tu to. O žaisti mes vis tiek galėsime visi kartu, galėsime keistis žaislais. Tai jei anksčiau visko prašydavo vienodo, kad net būtų ta pati spalva, dabar jau pradėjo protingai mąstyti ir prašo skirtingų žaislų“, – juokiasi moteris.
Ji sako, kad kiekvienais metais berniukai kone labiausiai laukia Kūčių vakaro, nes jos yra švenčiamos pas Tomo močiutę, kur ateina ir pirmasis Kalėdų senelis.
„O pirmą Kalėdų dieną jie ryte bėga į apačią prie eglės ir pakuoja dovanas. Sąrašai dažniausiai būna ilgi, o šiais metais jie ypač tikisi, kad Kalėdų senis atneš viską, nes jie buvo labai geri“, – šypsosi Anželina.
Šventes šeima kasmet sutikdavo gausiame artimų žmonių būryje, tačiau neslepia, jog šios Kalėdos bus kiek kitokios, daug paprastesnės. Tiesa, tai šventinės dvasios nesumažins:
„Mes galime švęsti penkiese ir mums vis vien bus labai smagu. Mums su vyru patinka viską daryti su vaikais, kartu leisti laiką, tad tikrai džiaugsmo ir jaukių akimirkų netrūks.“
