Šiandien gamtos mylėtojos nuotraukomis savo socialinių tinklų paskyrose dalinasi šimtai tautiečių, taip tarsi norėdami parodyti visam pasauliui, kokie neatrasti gamtos perlai slepiasi lietuviškoje natūralios gamtos oazėje ir kviečiantys čia apsilankyti.
Neeilinį hobį atradusi mergina fotografuoja lietuvišką gamtą ir jos gyventojus, o ateityje turi planų patyrinėti ne tik Prienų rajono apylinkes, bet ir leistis aplankyti kitų Lietuvos kraštų. Žvelgiant į Miglės fotografijas kvapą gniaužia akistatos su laukiniais žvėreliais ir paukščiais.
Tokiai fotografijai atlikti reikia ne tik plieninės kantrybės, bet ir išmanyti gyvūnų elgseną, suprasti žmogaus ir gyvūno santykį, žinoti gamtoje vykstančius procesus.
Portalas tv3.lt pakalbino Miglę, kuri papasakojo, kokią taktiką naudoja norėdama prisiartinti prie gyvūnų ir kas padeda išgauti be žado paliekančius meno kūrinius.
Migle, kas paskatino tavo susidomėjimą gamtos fotografavimu? O gal dabar tai tapo pomėgiu, be kuriuo tu jau negali gyventi?
Nuo mažų dienų daug laiko praleidžiu gamtoje, mėgstu ją stebėti. Gavusi dovanų veidrodinį fotoaparatą pradėjau ir fiksuoti mane supančią gamtą, pradėjau nuo gėlių, vabalų, kol galiausiai viskas peraugo į paukščių ir gyvūnų fotografavimą.
Taip, tai yra didžiausias mano hobis. Jam skiriu daugiausiai savo laisvo laiko, nors tikrai tenka pripažinti, kad kartais būna momentų, kai nepasiimu fotoaparato į rankas savaitę ar net ilgiau. Bet kaip ir visur, kartais norisi padaryti pauzę, tačiau po jos vėl visa galva pasineriu į savo pomėgį ir lekiu į miškus su fotoaparatu rankose.
Gyveni vaizdingais kraštovaizdžiais garsėjančiame Prienų, Birštono krašte. Ar tavo fotografijose daugiausiai šio Lietuvos krašto vaizdai? Ar vyksti fiksuoti ir kitiems kraštams būdingos gyvūnijos?
Beveik visos nuotraukos yra darytos Prienų rajone. Kol kas niekur toliau nekeliauju fotografuoti gyvūnų, bet vis kirba mintis patyrinėti ir kitus Lietuvos kraštus.
O kokia vieta tau mieliausia širdžiai?
Netoli namų esantis miškas ir laukai šalia jo man yra pačios mieliausios fotografavimo vietos. Ten prasidėjo mano pirmosios fotomedžioklės ir iki šiol fotografuodama ten praleidžiu daugiausiai laiko.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduri ruošdamasi fotografuoti gyvūnų gamtoje?
Iššūkis yra užsimaskuoti taip, kad ne tik žvėrims kuo mažesnis įtarimas kiltų, bet ir uodams nebūtų galimybių įsisiurbti. Kadangi žvėrys labai reaguoja į kvapus, todėl stengiuosi nenaudoti preparatų skirtų nuo vabzdžių. Dar vienas iššūkis – sėlinti taip, kad neišbaidytum gyvūno. Ne visuomet yra už ko pasislėpti, todėl tenka stebėti žvėrį ir judėti į priekį tik tada, kai jis nežiūri, prireikia nemažai kantrybės, laiko ir jėgų.
Kiek laiko tau užtrunka pagauti norimą kadrą?
Kiekvienas fotografavimas yra unikalus, todėl sunku įvertinti, kiek gali užtrukti nufotografuoti norimą kadrą. Kartais važiuojant automobiliu pamatau šalia kelio esantį gyvūną, jei pasiseka laiku pasiruošti fotoaparatą, padarau norimą kadrą vos per keliolika sekundžių. O kartais tenka ilgai laukti ar sėlinti, kol pavyksta ką nors nufotografuoti, bet būna ir taip, kad grįžtu ir visiškai tuščiomis.
Papasakok, kaip pavyksta taip arti prisiartinti prie gyvūnų ir kokia akistata buvo pati įspūdingiausia tau asmeniškai?
Kartais pasiseka gyvūnus nufotografuoti pro automobilio langą. Jei pamatau toli besiganantį gyvūną, tenka sėlinti link jo. Tokiu atveju pirmiausia pasirenku tinkamą sėlinimo kryptį, kad vėjas pūstų nuo gyvūno link manęs, ir stengiuosi kuo tyliau ir lėčiau judėti, prisidengiant krūmais, medžiais, aukštomis žolėmis. Dar vienas būdas, kurį taikau, tai laukimas. Jeigu nematau aplink žvėrių, pasirinkusi vietą pamiškėje, atsisėdu ir laukiu kol gyvūnai išeis iš miško į laukus pasimaitinti. Kartais pavyksta labai taikliai pasirinkti vietą, kad net pats gyvūnas iš miško išlenda visai šalia manęs.
Pati įsimintiniausia akistata su gyvūnu buvo susitikimas su stirninu. Vieną vasaros rytą važiavau su dviračiu laukų keliuku ir privažiavus kukurūzų lauką, pamačiau kažką judančio. Staigiai sustojusi pasukau galvą į tą pusę, kur kažkas sujudėjo, ir pamačiau į mane spoksantį stirniną, trumpais kreivais ragučiais. Atidžiai žiūrėjome vienas į kitą, mus skyrė nedaugiau kaip 5 m., aš dėl adrenalino antplūdžio jaučiau kaip virpa rankos.
Ant kaklo kabėjo fotoaparatas, lėtais judesiais bandžiau jį pasiimti į rankas. Stirninas apsiprato prie mano draugijos ir nieko neįtardamas pradėjo maitintis. Ir visa laimė man pavyko įamžinti to ryto draugiją!
Turbūt ne tik fotografuoji gamtą, bet ir ją labai myli. Kas tave labiausiai piktina žvelgiant iš Lietuvos aplinkosaugos perspektyvos? O gal kažkas labai džiugina?
Myliu Lietuvą, myliu jos nuostabią gamtą ir gyvūniją. Tačiau piktina žmonių požiūris į mus supančią aplinką. Važiuojant per Lietuvą dažnai tenka pamatyti griovius ir pamiškes pilnas įvairių atliekų.
Nesuprantu, kodėl žmonės taip daro, ar jiems patiems malonu keliaujant pro šalį matyti kalnus padangų, buitinės technikos, statybų atliekų ir kitų šiukšlių? Linkiu visiems sąmoningumo, atsakingumo.
Mylėkime, gerbkime ir rūpinkimės mus supančia gamta, kad visiems būtų gera gyventi, tiek žmonėms, tiek gyvūnams – visiems!