Kaip pranešė Lietuvos edukologijos universitetas, ankstyvą gegužės 15 dienos rytą LEU lektorė Renata Mackevičienė su vyru Lietuvos ornitologų draugijos nariu Marijonu stebėjo paukščius. Tuo metu iš Inklėriškių miško per kanalizuotą Cirvijos upeliuką perbrido stambus gyvūnas. Gamtininkai iš pradžių pamanė, kad tai briedis arba šernas, tačiau tai buvo lokys.
„Iš upeliuko išlipęs į atvirą pievą nusipurtęs savo sušlapusį kailį, apsidairęs ir tikriausiai pajutęs žmogaus kvapą, lokys pradėjo bėgti link Pamerkių miško, per atvirą, apie vieno kilometro ilgio, pasėlių lauką. Perplaukęs Merkio upę lokys dingo miško tankmėje“, – pasakojo R.Mackevičienė.
Sekant lokio paliktais pėdsakais paaiškėjo, kad jis maitinosi upės pakrantėje gausiai sužėlusiomis garšvomis. Deja, toliau jo pėdsakai dingo, nes lokys žingsniavo gana tankiu eglynu, kur nebuvo žolinės augmenijos.
Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas yra rašęs, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 metais. Ši rūšis yra įtraukta į išnykusių ar galbūt išnykusių gyvūnų kategoriją. Į Lietuvą lokiai kartais užklysta iš Latvijos ar Baltarusijos.
S. Paltanavičius: nuotraukoje ryškiai matyti, kad tai suaugęs žvėris
Pasak Aplinkos ministerijos atstovo, aplinkosaugininko Selemono Paltanavičiaus, šis lokys greičiausiai yra jaunas, iš Baltarusijos į Lietuvą atklydęs gyvūnas.
„Pats unikalumas šio atvejo, kad tai yra prie Paluknio – Trakų ir Varėnos rajonų riba ir jau toli nuo pasienio. Nuotraukoje ryškiai matyti, kad tai suaugęs žvėris, tik sunku spręsti apie amžių: tikrai, matyt, ne subrendusi patelė, nes ji turėtų vedžioti jauniklius. Tai arba bręstantis žvėris, arba patinas. Įsivaizduoju, kad jis vis dėlto atkeliavęs per rytines Lietuvos sienas ir miškais keliauja“, – kalbėjo jis.
Tikina, kad Lietuvoje negyventų lokys
S.Paltanavičiaus teigimu, mažai tikėtina, kad lokys apsigyventų Lietuvoje – čia nėra pakankamų ramių vietovių jam įsikurti.
„Tam reikia didesnio ploto, kur būtų ramybė, nesilankytų žmonės, nedirbtų technika, nevažinėtų mašinos. Galbūt galėtų kur nors Čepkelių rezervate gyventi, Labanoro girioje. Bet šiaip Lietuvos miškai yra gana judrūs, lankomi ir meškoms tokių vietų, kur jos galėtų būti garantuotos savo ramybe, nelabai yra“, – sakė jis.
Nors tikimybė sutikti lokį menka, gamtininkas pabrėžė, kad jį pamačius reikėtų neišsigąsti, nebėgti. Kadangi žvėris gali būti užsiėmęs, ieškoti maisto ir neišgirsti artėjančio žmogaus, todėl reikėtų imti garsiau kalbėti: supratęs, kad žmonės netoliese, lokys pats stengsis pasitraukti.
1967 metais lokys pastebėtas Alytaus, 1968 metais – Varėnos rajonuose, 1975 metais vienas matytas Biržų girioje, o 1982 metais Ukmergės rajone, 2009 metais – Švenčionėlių medžiotojų būrelis pastebėjo lokio pėdsakus Labanoro girioje. Prieš šešerius metus šalia Vilniaus, Lavoriškių pasienio ruože, valstybinės sienos apsaugos pareigūnai užfiksavo į Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos vedančius stambaus žvėries pėdsakus. Mokslininkai patvirtino, kad tai rudojo lokio pėdsakai. Prieš 15 metų pėdsakai buvo matyti net Vilniaus miesto ribose, už Žaliųjų ežerų.
