Gamtininkas Almantas Kulbis naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kad žvynabudės – išties nuostabūs grybai, kuriuos rinkti verta, o vos iš kelių rastų grybų galima pagaminti vakarienę visai šeimai. Kita vertus, nepažįstantys šio grybo neretai forumuose kelia nuotraukas ir klausia, ar tai valgomas grybas, tačiau gerai įvertinti iš nuotraukos nelengva.
Vertingiausia – skėtinė žvynabudė
Lietuvoje auga skirtingos žvynabudžių rūšys, tačiau pati vertingiausia yra skėtinė žvynabudė. Ją gamtininkas siūlo drąsiai rinkti ir skanauti.
„Lietuvoje auga kelios žvynabudžių rūšys ir pati vertingiausia, ir tikrai valgoma, ir visiems žinoma yra Macrolepiota Procera, tai skėtinė žvynabudė. Šitas grybas populiarus ir įdomu, kad skaitomas lengvai pažįstamu, vienu lengviausiai atpažįstamų, tačiau vis tiek žmonės sugeba supainioti, nors jis kažkokių vadinamų grybų dvynukų nuodingų neturi“, – kalbėjo A. Kulbis.
Kita dažnai Lietuvoje sutinkama yra šiurkščioji žvynabudė. Tiesa, ji priskiriama kitai genčiai nei anksčiau minėtoji skėtinė, bet taip pat yra valgoma. Vis dėlto, nepiktnaudžiaukite, nes pasaulyje yra fiksuota apsinuodijimų šiais grybais:
„Dažniausiai randama šiurkščioji žvynabudė. Panaši tikrai į skėtinę žvynabudę, skiriasi truputėlį mažesniu dydžiu ir perlaužus truputėlį pakeičia spalvą, įgyja morkos spalvos atspalvį. Šis atspalvis leidžia tikrai užtikrintai identifikuoti šitą žvynabudę.
Apie tai, kad ji būtų nevalgoma, yra tokių išlygų, pavyzdžiui, vokiečių mokslinėje literatūroje yra užfiksuoti keli lengvi apsinuodijimai. Pavadinti ją nuodinga tikrai nebūtų galima, bet tiesiog ją rinkti ir valgyti masiškai galbūt nereikėtų.“
Jei šiurkščiosios reikėtų labiau vengti, apie skėtinę žvynabudę nėra jokių blogų atsiliepimų. A. Kulbio teigimu, tai yra vienas geriausių valgomų grybų, o italų mikologo Umberto Noni, kuris yra paragavęs net 600 įvairių valgomų grybų rūšių, reitinge žvynabudė patenka į geriausiųjų 20-tuką.
Paaiškino, kaip atpažinti
Vis dėlto, nors ir itin pamėgta lietuvių, ji vis dar ne visiems pažįstama. Nepažįstant grybo kyla rizika žvynabudę sumaišyti su rausvąja musmire. Nors tai – viena iš nedaugelio nenuodingų musmirių. Tačiau gamtininkas atskleidė, kaip atskirti šiuos grybus.
„Kartą pažinus turbūt supainioti bus neįmanoma. Keletas pavyzdžių – gavau nuotrauką su klausimu, ar tai žvynabudė. Tai iš tikrųjų buvo rausvoji musmirė, visai kitas grybas. Rausvoji musmirė taip pat nėra nuodinga, ji yra viena iš nedaugelio valgomų musmirių, bet yra labai panašių kitų musmirių.
Skiriamasis požymis nuo musmirių – žvynabudės turi žvynelius, o musmirės taškelius. Žvynai nenuplaunami, nes, pavyzdžiui, lietus kartais musmirių taškelius ir nuplauna“, – aiškino gamtininkas.
Nors abu minėtieji grybai yra „sijonuoti“, ant koto yra rinkis, tačiau žvynabudės rinkis yra laisvas, atrodo lyg slankiojantis, o musmirių žiedas panašesnis į prisitvirtinusį sijonėlį. Musmirės taip pat turi išnarą, iš kurios atsiranda, o žvynabudės – ne.
„Na ir pagaliau grybo dydis – žvynabudės tikrai vienas didžiausių kepurėtųjų grybų, jos kepurėlė gali būti netgi 30 ir netgi, nurodo literatūroje, 40 centimetrų skersmens. Tai yra tikrai didelis grybas. Įprastas dydis yra apie 20 centimetrų, tai stambus grybas. Ji ir nuo žemės pakyla gan aukštai, turi ilgą kotą, kuris ilgesnis negu daugelio musmirių ar kitų grybų“, – tęsė A. Kulbis.
Pataria nespręsti iš nuotraukų
Lietuvoje taip pat auga žvynabudėms giminingi grybai – žvynabudėlės, kurių kai kurios rūšys yra nuodingos. Gamtininkas sako girdėjęs atvejų, kai sumaišę šiuos grybus žmonės apsinuodija. Vienas akivaizdžiausių šių grybų skirtumų yra jų dydis:
„Iš literatūros, žiniasklaidos žinau, kad kartais žmonėms visgi pavyksta sumaišyti ir, sakykim, su giminingos genties žvynabudėlėmis. Toje gentyje yra ir nuodingų grybų, teko skaityti, kad pagyvenę žmonės rinko, valgė ir apsinuodijo.
Iš tikrųjų, žvynabudėlės yra visos ženkliai smulkesnės, jų vaisiakūniai ne daugiau 15 centimetrų ne tik skersmens, bet ir aukščio. Skersmuo dažniausiai yra iki 10 centimetrų, jos yra akivaizdžiai smulkesnės. Na, galbūt patyrusiems grybautojams neturi net panašumo į žvynabudes, bet toks faktas yra buvęs, kad Lietuvoje žmonės apsinuodijo.“
Neatpažįstantiems skėtinės žvynabudės gamtininkas pataria nekelti nuotraukų į forumus ir nepasitikėti sulauktais atsakymais. Nepatyrę grybautojai tokią praktiką taiko, tačiau gamtininkas pabrėžia, kad nuotrauka neretai neperteikia realaus vaizdo.
„Galbūt reikėtų iš viso patarti tokį patarimą grybautojams, kad nelabai pagal nuotraukas visada įmanoma gerai identifikuoti grybus, ne tik žvynabudes, bet ir kitas grybų rūšis. Nuotrauka yra kartais padaroma skirtingu apšvietimu, skirtinga drėgmė būna, pats grybas keičia išvaizdą.
Be to, reikia, norint tiksliai identifikuoti rūšį, jauno vaisiakūnio nuotraukos iš apačios, kad matytųsi grybo apatinė dalis, viršaus, todėl ypatingai atsargiems reikia būti, kai kažkur forume kiti pasiūlo, kad taip, šitas grybas valgomas“, – pataria A. Kulbis.
Lygina su karbonadu
Vartojantiems grybus gamtininkas primena – grybai yra gana sunkus maistas, todėl nereikėtų piktnaudžiauti, ypač, jei turite virškinimo sistemos sutrikimų:
„Grybai iš viso yra ganėtinai sunkus maistas, todėl visų grybų nereikėtų padauginti. Labai skiriasi žmonių organizmai – jeigu žmogus yra vyresnio amžiaus, turi virškinimo sistemos problemų, geriausia padegustuoti, paragauti mažais kiekiais. Na, o jeigu virškinimas puikus, galima valgyti ir tikrai daug.“
Žvynabudė, dar lyginama su karbonadu, lietuviams patinka ir dėl gero skonio, lengvo paruošimo ir dėl to, kad grybai yra dideli, tad radus vos keli grybus, jų pakanka vakarienei visai šeimai. Greičiausiai, tik dėl skonio ir mėgstamas šis grybas, mat išskirtinės vaistinės naudos žvynabudė neturi.
„Visi lygina su karbonadais žvynabudes, ko gero, irgi pasakyčiau, kad jos paruošimas labai paprastas, labai lengvas. Galbūt jos populiarumą lėmė ir tai, kad radus keletą žvynabudžių, jos masė sąlyginai gana didelė. Vietoj to, kad rinkti daug smulkių grybukų, ieškoti, užtenka keletą grybų radus turėti vakarienę visai šeimai. Išskirtinės vaistinės naudos žvynabudės neturi, bet jos yra skanios ir patraukliai atrodo paruoštos, apkeptos svieste“, – kalbėjo A. Kulbis.
