Mikolajus Vorobjovas, puikus Vilniaus architektūros tyrinėtojas, savo knygoje „Vilniaus menas“ (1940 m.) rašė apie šio miesto harmoningą sąntykį su gamta, kurion jis įpintas ir iš kurios tiek ima: „Jis (miestas) gyvena sandermėje ir su miglomis, ir su saulės žaromis, su mėnulio spindėjimu, su lietingomis sutemomis ir su sniego dangos žvilgesiu“.
Šiandien, parėjus daugiaus nei pusei amžiaus nuo šių sakinių parašymo, šis santykis regisi nelabai pasikeitęs. Tiesa, Vorobjovas rašė apie Vilniaus peizažą, panoramas ir miesto kontūrus, taip gražiai papuošusius bažnyčiomis kalvas ir įsipaišiusius tarp jų gražiau nei koks dailininkas juos būtų įpaišęs. Šias panoramas esame kiek pabjauroję ir tai ne kartą konstatavę. Bet gamta, atrodo, nuo peizažų linijos šiandien gerokai artėja prie mūsų kur kas intensyviau, keisdama mūsų papročius, kasdienius maršrutus, laiką, gaištamą juose. Nes gamta šiandien yra pagrindinė vilniečių gyvensenos koreguotoja. Ar nepastbėjoime, kad dažniau, nei prieš dešimtymetį, žiūrime į termometrus ir spėliojame, kaip rengtis ir ar vykti su mašina?
Eidamas į darbą turiu progos rinktis maršrutą ir, jei noriu, pasigrožėti Vilniaus panorama nuo kubistinio nesusipratimo prie Mindaugo „Maximos“. Panorama puiki, bet kadaise mero (nepamenu, kurio, bet nesvarbu – visi kažką be atsakomybės tauzijo) žadėtos panoramos aikštelės nėra. O statybininkai jau trečią kartą per metus taiso tuos trinkelių laiptus. Smagu žiūrėti tas sizifiškas pastangas: plytelės klojamos beveik ant plikos žemės, kiek pastiprinamos cementu, bet dažniausiai laiptus imamasi remontuoti per lietų ar šlapdribą. Kad cementas geriau suskystėtų. Laiptai aptveriami, apribojami juostomis, dar pastatomi turėklai. Kitą dieną pastarųjų jau nebūna, o nuo laiptų pradeda riedėti pirmosios trinkelės. Ir taip jau kokį šeštą kartą per porą metų. Tarsi ne statybininkai dirbtų, o sovietinės armijos kareivukai, kuriems štabas turėjo sugalvoti užduotį kažką nuveikti „ot zabora do obieda“. Man tie laiptai jau tapo miesto valdžios simboliu, ir visiškai nesvarbu, kas tiesiogiai už tai atsakingas. Tegul dalinasi tą savo pirmamidinę-biurokratinę atsakomybę patys ir ieško savo iešmininkų.
Bet suprantu, kad šioje situacijoje iešmininku bus lietus. Kitoje, žinoma, sniegas. Šįmet pasisekė reta proga įsėsti į autobusą, ir nuo Basanavičiaus gatvės nusigauti iki Lazdynų (įprastas 10-15 min. atstumas) per pusantros valandos. Nes, pasirodo, žiemą sninga! Paguodos nesuteikė net pažįstamų pasakojimai, kad Londone nusileidus pirmai snaigei kyla gatvių kamščiai ir sumaištis, ne menkesnė nei po bombų liepos 7-ąją. Mes prie snaigių, regis, jau turėjome priprasti. Pasirodo – ne. O į naivų kausimą, koks Puškinas kaltas, kad kelių niekas nepravalė, net, atrodo, ir nemėgino, atsakymas savaime suprantamas – kas kas, aišku, kad sniegas.
Vilnius tikrai gyvena sandermėje su sniego dangos žvilgesiu, nes jo seniausiai niekas nevalo (na, tik pagrindiniame prospekte kartais). Kaunas, panašu, taip pat pagaliau ryžosi lygiuotis į sostinę, valdžios nutarimu paskelbęs, kad nėra ko mokėti tarnyboms už sniego nukasimą – gyventojai patys turėtų parodyti susipratimą bei solidarumą. Todėl vieną savaitgalį viešint kitame gamtos prieglobsčiu besidžiaugiančiame miestelyje, Druskininkuose, labiausiai nustebino beveik fantastinis kadras: vakare iš dangaus sodriai drebiant po pėsčiųjų alėją krutėjo mažas greideris, mikliai pravalydamas ją, stumdydamas sniego pusnis. Už puskilometrio darbavosi kitas. Tuo metu, kai stipriai snigo ir po kelių valandų laukė ištisas savaitgalis, kažkokiam miesto nevidonui parūpo, kad į kurortą šeštadienį gali atvykti svečių ir nelabai bus jauku jiems irtis per pusnis iki vandens atrakcijų! Bet gal Druskininkai gauna daugiau pinigų iš turistų, nei Vilnius? Antraip tikriausiai būtų pasiteiravę Vilniaus valdžios, kaip su tuo kovoti. Jie ką – nežino, kad paprastai sniegą kažkada pakeičia lietus, ir sniegas tos reakcijos pasekoje perdirbamas į vandenį (tikriausiai toks būtų biurokratinis paaiškinimas). Taigi – gyvename sandermėje su gamta.
O vasarą jau būna kalta saulė. Ir taip gamta keičia peizažą ištisus sezonus. Dar niekad Vilnius neatrodė toks nevalyvas, purvinas ir dulkinas kaip pastaraisiais metais. Nuo sniego, šiukšlių iki dulkių. Kaltas, suprantama, buvo ir lietus, vasarą nepasirodęs keletą savaičių ar mėnesį. Tada geležiniu mero potvarkiu į miestą naktį išvažiavo net, regis, devynios laistymo mašinos. Kaip jos laistė – teko matyti. Tiksliausias apibūdinimas būtų – taupiai. Po pusę gatvės pirmosios linijos ir šiek tiek ant šaligatvių. Kad niekas ryte neįtartų, jog būta invazijos į šventą gamtos ritmą. Ačiū Dievui, beveik nebuvo. Ryte dulkės, kaip saliamoniškai pasakytų Karlsonas, vėl buvo savo vietoje.
