• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Amerikietė Laura Jackson, būdama vos 14 metų, dalyvavo atrankoje į mokyklos palaikymo komandą, kai susitrenkė galvą ir jos gyvenimas pasikeitė amžiams. Dabar ji įspėja kitus apie tykančius pavojus.

Amerikietė Laura Jackson, būdama vos 14 metų, dalyvavo atrankoje į mokyklos palaikymo komandą, kai susitrenkė galvą ir jos gyvenimas pasikeitė amžiams. Dabar ji įspėja kitus apie tykančius pavojus.

REKLAMA

Mergina, kuri liko paralyžiuota po vieno nesėkmingo šuolio atgal, prabilo, kad įspėtų tėvus apie paslėptus šio sporto pavojus.

Laura Jackson, būdama vos 14 metų, dalyvavo atrankoje į mokyklos palaikymo komandą. Bandydama atlikti šuolį atgal, ji nusileido ant galvos, susilaužydama kaklą ir netekdama deguonies.

Po 2003 metais įvykusio nelaimingo kritimo 33 metų moteris vis dar naudojasi 24 valandas trunkančia ventiliacija ir kaklo įtvaru, rašo mirror.co.uk.

Stengiasi palaikyti teigiamą mąstyseną

Rinkodaros profesionalė paskyrė savo gyvenimą teigiamai mąstysenai palaikyti ir tikisi, kad jos „TikTok“ vaizdo įrašai, turintys daugiau nei 6 800 sekėjų, įkvėps kitus žmones su negalia bei tuo pačiu įspės apie pramogų keliamus pavojus.

REKLAMA
REKLAMA

Vaizdo įrašuose Laura pasakoja, kaip vos per kelias sekundes nuo šokių su profesionalais jai teko stoti į kovą už savo gyvybę, taip pat parodo, kaip jai vis dar pavyksta gyventi visavertiškai.

REKLAMA

Laura iš Nortvilio, Mičigano valstijoje (JAV), sakė: „Nuo pat trečios klasės buvau palaikymo komandos nare. Trys iš keturių mano seserų taip pat šoko palaikymo komandoje ir tai buvo svarbi mūsų gyvenimo dalis. Per repeticiją nusprendžiau atlikti šuolį atgal. Nusileidau ant galvos.

Nebuvau tikra, kas tiksliai nutiko, bet suvokiau, kad guliu ant žemės ir negaliu kvėpuoti. Pamenu, pagalvojau, kad pritrūkau kvapo. Tiesiog atsimenu, kaip gulėjau ir žiūrėjau į žmones, be garso kartodama žodžius „aš negaliu kvėpuoti“.

REKLAMA
REKLAMA

Galiausiai aš apalpau dėl deguonies trūkumo. Manęs negaivino, kol greitosios medicinos pagalbos medikai neatvyko maždaug po septynių minučių. Tada mane nuvežė į vietinę ligoninę, kurios nuskraidino į kitą ligoninęTen išbuvau septynis mėnesius.

Antradienį susilaužiau kaklą. Iki ketvirtadienio širdis sustojo septynis kartus, nes kaulai spaudė smegenų kamieną, todėl šeštadienį buvo nuspręsta daryti operaciją. Man buvo prognozuota 50 procentų tikimybė išgyventi. Jie pasakė tėvams, kad esu suparalyžiuota nuo kaklo“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

Prijungtas maitinimo vamzdelis

Laura patyrė varginančią 14 valandų operaciją. Gydytojai buvo priversti prijungti maitinimo vamzdelį, kurį ji naudoja jau 19 metų. Ji tvirtina, kad jai buvo sunku įsivaizduoti savo ateitį, tačiau dabar stengiasi išlikti pozityvi, nes pasikliauja 24 valandas per parą teikiama šeimos ir globėjų priežiūra namuose.

REKLAMA

Laura vis dar sugebėjo gyventi „gražių patirčių“ kupiną gyvenimą ir tikisi savo pasekėjams parodyti, kad „gyvenimas nesibaigia paralyžiumi“.

Laura sakė: „Buvo siaubinga išgirsti tokias naujienas, būnant vos 14 metų. Man buvo sunku įsivaizduoti, kaip atrodys ar galėtų atrodyti mano ateitis ir gyvenimas“.

Laura dabar sukūrė savo „TikTok“ kanalą, tikėdamasi įrodyti, kad gyvenimas „gali būti gražus“, nesvarbu, ar turite negalią, ar ne. Ji sakė:

REKLAMA

Išgyvenimais dalijasi viešai

„Aš tikrai stengiuosi būti pozityvus žmogus. Iš pradžių prie „TikTok“ prisijungiau tik dėl pramogos ir manydama, kad kam nors galėsiu suteikti šiek tiek džiaugsmo, tačiau pasakodama savo istoriją, tikėjausi, kad tai padės kitiems, susiduriantiems su kliūtimis ir kovojančiais, mokyti kitus apie linksmybių keliamus pavojus.

Tikėjausi parodyti, kad gyvenimas gali būti pilnavertis ir įdomus, su negalia ar be jos. Mes visi gyvenime susiduriame su išbandymais ir vargais, kurie paverčia mus tokiais žmonėmis, kokie esame. Norėjau parodyti, kad gyvenimas gali judėti į priekį, nepaisant visų baisiausių kliūčių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Esu nepaprastai dėkinga, kad turiu palaikančią šeimą ir draugus. Gyvenu su tėvais ir jie būna su manimi, kai nebūna slaugytojos.

Tikiuosi ir toliau kalbėtis su vaikais ir suaugusiais apie negalią bei savo šūkį „judink savo protą“ – tokį sprendimą priėmiau, kad, jei nieko negalėsiu pajudinti, išjudinsiu mintis. Svarbu stengtis, kad viskas būtų teigiama, išsikelti sau tikslus ir be baimės būti savimi“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų