Tapo madinga atsigręžti į praeitį: kaip anais laikais viskas buvo puikiai sudėliota... Taigi, proseneliai apie jokius ginčus dėl lyderiavimo šeimoje nė nesapnavo.
Pasakyta: „Žmonos, pakluskite savo vyrams,“ – ir šventa. O ir kaip nepaklusi, kai viskas ant jų pečių laikėsi – vyrai aprūpindavo šeimą, statydavo namus, imdavosi ir sunkaus darbo, ir atsakomybės... Ir savo pavardę duodavo žmonai ir vaikams. Dabar viskas pasikeitė – pradedant jaunamartės nenoru keisti pavardę ir baigiant tuo, kad neretai kaip tik žmona įneša didžiąją dalį lėšų į šeimos biudžetą. O kur dar lygios teisės, emancipacija, feminizacija...
Pavojinga ta svarstymų apie lygybę ir lyderiavimą šeimoje sritis.
Viena vertus, jei moteris dabar gali tapti kosmonaute, gynybos ministre, akademike ar prezidente, kodėl ji negali būti šeimos galva? B abejo, gali. Tik bėda, kad tai, veikiausiai, laimės neatneš. Tikriausiai jums yra tekę sutikti moterų, užsivertusių ant savo pečių šeimyninio lyderiavimo naštą. O ar tarp jų buvo laimingų? Taigi...
„Kur dingsi, jei vyras – mazgotė“
Tekėdama kiekviena moteris svajoja apie „tikrą vyrą“. Bet... tik apie tokį, kuris „viską darytų, kaip aš noriu.“ Teks nuvilti: tokių vyrų nebūna. Ji jau labai norisi beribės valdžios – nusipirkite boloninį šunelį.
Iš kur „mazgotės“ atsiranda? Dažniausiai juos „pagamina“ valdingos mamytės. O procesą užbaigia žmonos, kurioms bet kuria kaina norisi turėti prijaukintą ir paklusnų vyrą, kuris visur sutiktų su žmonos nuomone. Daugelis jaunų vyrų, porą kartų pamėginę paprieštarauti mylimai žmonai, labai greit nutraukia bet kokius bandymus išsaugoti savarankiškumą ir gyvena daugiau ar mažiau „daržovės“ gyvenimą. Namuose pasidaro tylu... ir labai nuobodu.
Bet čia ne didžiausia problema – net ne nuobodulys. Tokioje šeimoje prasideda nuolatinis vyro melas dėl smulkmenų, slaptas (pradžioje) alkoholizmas, pogrindiniai žygiai „į kairę“ ir, galiausiai, palikta šeima. Ir čia nėra jokio paradokso: net ir labiausiai charakterio neturinčiam vyriškiui norisi pasijusti visaverčiu žmogumi. Jei nepavyksta namie – galimi kiti variantai...
„Iš inercijos“
Moteris viršininkė šiandien – nebe egzotika. Kad ir ką kas sakytų apie moterų diskriminaciją, vadovaujamuose postuose jų daug. Nesvarbu, kokio masto viršininkė: įmonės, skyriaus vadovė ar ministrė. Bet kuriuo atveju – atsakomybė ir įprotis, na, švelniai tariant, vadovauti. Užsiversti ant pečių naštą. Priimti galutinį sprendimą. Apdovanoti ir nubausti, kankinti ir pasigailėti. Iš inercijos visa tai persikelia ir į šeimos santykius. Blogiausiu atveju išeina „mano žmona viršininkė Laura“, o variantai – tie patys, kaip ir ankstesniame skyriuje.
Vienoje mano pažįstamų šeimoje, kur žmona „pirmasis asmuo“ su stažu, sutuoktiniai susitarė: vakare – pusvalandis „aklimatizacijai“, kad ji išeitų iš funkcionierės vaidmens ir pasijustų normalia moterimi – silpna ir priklausoma... Be abejo, jei ir žmona-viršininkė turi tas pačias pretenzijas lyderiauti, kaip ir „mazgotės“ žmona, tokia „terapija“ nepadės.
„Širdelė“
Taikiam šeimos gyvenimui (ypač vyro požiūriu) čechoviškos „širdelės“ variantas, kai moteris neturi nei savo nuomonės, nei savo interesų, atrodo tiek pat pavydėtinas, kiek ir... negyvenimiškas. Pirmiausia todėl, kad beviltiškai paseno: žmona-žaisliukas ar „iškaba“ dabar madinga nebent tarp naujųjų turtuolių. O ir nuobodu su tokia – juk vyrams patinka, kad jų ne tik klausytų, bet ir įvertintų, patartų...
Bet šio to iš „širdelės“ verta pasimokyti. Pavyzdžiui, sugebėjimo užjausti. Ji niekada nepasakys dėl tarnybinių reikalų susinervinusiam vyrui, kad jis „pats kaltas“, net jeigu ir kaltas. Ji išklausys, užjaus, iškoneveiks neteisingą viršininką... Žodžiu, pašalins stresą. Deja, padėti negalės – tiesiog nemoka to padaryti.
„Vienvaldis tironas!“
Tų vienvaldžių, reikalaujančių tiesiog nusilenkti jų įvestai šiurkščiai ir griežtai tvarkai namuose, pastaraisiais metais labai pagausėjo, ypač „naujojo kapitalizmo“ šalyse. Atsirado galimybė daugiau uždirbti, dažnai ir lengvų pinigų, ir aprūpinti žmoną, kaip ji nė sapne nesapnavo – taigi galiausiai ir pasijusti „tikru“ šeimininku namuose. Chrestomatiniai tokio vyro požymiai visai aiškūs: žmona privalo jį pamaitinti ir pagirdyti, apskalbti, palepinti, pamaloninti ir... dantyse atnešti šlepetes.
Ginčytis su juo absoliučiai draudžiama, žmonos nuomonė jo nedomina, pinigų jis duoda savaitei, o susinervinęs gali ir ... švelniai tariant, vožtelti. Tokio tipo vyrai paprastai kenčia dėl giliai paslėpto nevisavertiškumo komplekso (beje, palankiai susiklosčius aplinkybėms, vienvaldžiais tironais gali virsti net „mazgotės“). Vienintelio maitintojo leidžia jam pasijusti karalium ir dievu, bent jau savo šeimoje. Reikia pasakyti, kad stambesni ir rimtesni verslininkai, užimantys gerą padėtį visuomenėje, retai tampa tokiais namų karaliais-tironais.
Variantas „n+1“
Suprantama, iš šimtų variantų mes čia išsirinkome tik kraštutinius – kai lyderiavimo samprata savaime pakeičiama elementariu valdžios troškimu, blogu išsiauklėjimu ir apskritai jokios santykių kultūros nebuvimu. Bet vis dėlto pažvelkite į save iš šalies: ar nėra panašumo, na, nė mažiausio?
O dabar užduokite sau klausimą: koks variantas (be kraštutinumų) jums labiausiai tiktų? Bijau, kad idealaus – nesugalvosit. Tai pamėginkime sukurti idealią versiją: ne tik su „tikru vyru“, bet ir su „tikra moterimi“.
Tikras vyras imasi didžiausios atsakomybės už šeimą: uždirba pinigus, užtikrina stogą virš galvos, kaime pastato vilą ar nors mažą trobelę, sukasa lysveles, tampo sunkius krepšius ir nuneša skalbinius į skalbyklą, pats skalbiasi savo kojines ir lyginasi kelnes, niekada nepamiršta vestuvių dienos, be priežasties dovanoja gėles ir žadina savo moterį rytais švelniu bučiniu ir kavos puodeliu į lovą. Jis nuneša laiptais vežimėlį, sūnui padeda išspręsti aritmetikos uždavinius ir vaikšto į tėvų susirinkimus.
Ach, kad tik nepamiršus: jis nepyksta, jei žmona šeimos mėnesio biudžetą išleidžia kailinių parduotuvėje ar prabangiame grožio salone. Ir dar: jis protingas, gražus, sėkmingas, elegantiškas, seksualus ir atidus. Ir ištikimas žmonai.
Kad atitiktų tokį vyrą, tikra moteris tiesiog privalo derinti sėkmingą karjerą su nepriekaištingu rūpinimusi namais ir puikiu vaikų auklėjimu. Ji visuomet švyti, gamina mylimam vyrui (o paskui jau ir vaikams) pusryčius, švelniai jį žadina ir meiliai paguldo miegoti į kvepiančius baltutėlius patalus.
Ji rūpinasi, kad jis visuomet gerai atrodytų ir būtų elegantiškas. Ji moka išklausyti ir nuraminti, jei jis susirūpinęs dėl tarnybinių problemų, ji visuomet duos teisingą patarimą ir visuomet pasirengusi su džiaugsmu priimti netikėtai užgriuvusią jo bendradarbių kompaniją. Be abejo, ji visada jauna, akinamai graži, seksuali, šiek tiek koketuojanti, elegantiška. Ir ištikima vyrui.
Bijau, kad jūsų vyras ne visai telpa į tokius rėmus... Ach, jūs irgi turite šiokių tokių neatitikimų palyginti su tikros moters idealu? Tai ko gi jūs tuomet norite?..
Patarlės ir pasakos veda į paklydimus
Beveik visas moteris į paklydimus nuveda tautosakos žinios: pirmiausia, garsusis posakis, kad „vyras – galva, o moteris – kaklas“ (tai yra, ko kaklas panorės, tą galva ir darys), o antra, pasakos, kurios visada baigiasi vestuvėmis.
Betgi iš tiesų tai vestuvėmis viskas tik prasideda! Ir visai nesvarbu, kuris po sutuoktuvių ceremonijos pirmas peržengė namų slenkstį – taip paprastai lyderiais netampama. O tikrai protingos galvos net pats kaprizingiausias kaklas nepasuks ten, kur jai, galvai, nesinori. Antraip ji būtų ne galva, nebent... kepurė.
Grįžkime prie pradžios. Visos moterys nori turėti savarankišką, tikrą vyrą. Taigi, vis dėlto – savarankišką ar paklusnų? Nes savarankiškas vyras pirmiausia pasižymi sugebėjimu išlaikyti savo poziciją – ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimo pasekmes.
O kas tokiu atveju lieka moteriai? Ypač šiuolaikiškai, aktyviai ir irgi savarankiškai! Kitaip tariant, ar gali šeimoje būti du lyderiai?
Įsivaizduokite, gali... Tais pačiais su nostalgija prisimenamais metais, kai „viskas buvo teisingai sudėliota“, net paties valdingiausio vyro šeimoje buvo sričių, kuriose prioritetai priklausė tik moteriai: namų ūkis, vaikų auklėjimas ir sveikata, religija. Suprantama, nesiūlome to kaip jūsų gyvenimo recepto, tai – tik informacija pamąstymui, galinti padėti išsiaiškinti tas savo stipriąsias puses, kurios padės įtvirtinti save kaip lygų tarp dviejų lygiaverčių partnerių.
Moters blaivus ekonominis mąstymas – ne šio amžiaus atradimas. Ir „geležinė ledi“ Margaret Thatcher savo šalį valdė visai ne vyriškai, o kaip tik moteriškai – ramiai, išmintingai, nors kartais ir griežtai...
Galite gauti penkių universitetų diplomus, bet jei nesugebate sudėlioti šeimos biudžeto „iki algos“ (kad ir kokia ji būtų), pamirškite ir apie karjerą, ir apie kokį nors lyderiavimą, kol to neišmoksite.
Ir jei vyras jums „išduoda“ griežtai atskaičiuotą sumą „ūkio išlaidoms“, tai ne jį reikia keisti, o save. Bet, ko gero, labiausiai neginčytina moters lyderystė – dvasinėje ir emocinėje sferoje.
Mes iš tiesų sukurti kaip dvi obuolio puselės: vyrai turi fizinės jėgos, intelekto klodus, polinkį rizikuoti, o moterys – protingo atsargumo, psichinės ištvermės, subtilaus emocionalumo, intuicijos. Ir, nors tu ką, – nematau tame jokio pagrindo konkuruoti.
Beje, apie tai ir patarlė apie galvą ir kaklą. Pats baisiausias savęs apibūdinimas iš pačios moters lūpų: „Aš savo vyrą vynioju apie pirštą kaip noriu...“ Neapsigaukite – tokia moteris ne lyderė. Paprasčiausiai, tai nelaimėlė, kuriai gyvenimas (o gal ir ji pati) nesuteikė galimybės pasijusti silpna, švelnia, priklausoma ir mylima... Moterimi.
Parengė Edita LANKAUSKIENĖ
