Nusikaltėlių gyvenimą sunkina tobulėjanti elektronika bei slapti teisėsaugininkų veiksmai.
Vasario 2-ąją mikroautobuso „Mercedes-Benz Sprinter“ vairuotoją Algimantą N. apstulbino mūsų šalies policininkų gebėjimai, pranokstantys aiškiaregių gabumus matyti kiaurai daiktus.
Iš vieno šiauliečio gavęs užsakymą į Didžiąją Britaniją nuvežti lengvąjį automobilį „Honda Civic“, Algimantas prie mikroautobuso prijungė priekabą ir nuburzgė nurodyto garažo link, kur jau laukė paruošta gabenti „Honda“.
Vasario 2-ąją Algimantas pajudėjo į kelionę, bet jau Šiaulių rajone jį sustabdė uniformuoti policijos pareigūnai ir paprašė pateikti dokumentus. Žinodamas, kad neviršijo leistino greičio, Algimantas ramiai pateikė popierius, bet juos paėmę pareigūnai elgėsi keistai. Jie kruopščiai patikrino autobusiuko ir vežamo automobilio salonus, bagažines. Nieko neradę, Algimanto vis tiek nepaleido. Atvirkščiai – paliepė važiuoti į rajono policijos komisariatą, o ten automobiliai būsiantys nuodugniai apžiūrėti.
Kanapės – padangose
Komisariate atlikta nuodugni automobilių krata, per kurią patikrino kiekvieną mašinų užkaborį bei ertmę, buvo bevaisė. Bet net ir tada policininkai Algimanto nepaleido. Jie dargi ėmė nuo priekabos nukelti „Hondą“ – girdi, dabar numontuosią jos padangas.
Algimantas N. iš pradžių pamanė, kad policininkai juokauja ar išprotėjo, bet netrukus pats stovėjo lyg išprotėjęs, pamatęs, kaip iš nuimtų „Hondos“ padangų traukiami į polietileną susukti gniutulai... Juos prapjovus išaiškėjo, kad padangose buvo paslėpta puspenkto kilogramo džiovintų smulkintų kanapių lapų ir šio augalo dervos. Šių kvaišalų vertė gali siekti nuo keliasdešimties iki šimto tūkstančių litų – nelygu kaip įkainosi, urmo ar gatvės kaina, kuria narkotikai pardavinėjami smulkiomis dozėmis jų vartotojams.
Išbalęs autobusiuko vairuotojas ėmė lementi nieko apie narkotikus nežinojęs, siūlydamas apie juos klausti „Hondos“ savininkų.
Policijos – savi fokusai
Netrukus kriminalistai sulaikė ir tuos „Hondos“ savininkus – 33 metų pasvališkį, 47 metų šiaulietį ir 27 metų jo sūnų Aurimą. Išsiaiškinta, kad narkotikus į padangas jie sukišo Algimantui N. tikrai nieko nežinant. Matyt, perparduodama narkotikus, neblogai pasipelnyti ketinusi trijulė nutarė, kad mikroautobuso vairuotojas elgsis natūraliau manydamas, kad tikrasis krovinys – „Honda“, o ne kanapių derva jos padangose.
„Bet kaip jūs sužinojote?, – paleidžiamas iš policijos stebėjosi Algimantas. – Žmogus juk negali kaip fokusininkas matyti kiaurai metalą ar padangą!“
Kriminalistai, žinoma, neatsakė ir nepaaiškino, nors žinovui atspėti nesunku. Fokusininko paslaptis – rankų miklumas, o policija viską sužino dirbdama slaptą operatyvinį darbą.
Parduodami net draugai...
Operatyvinis darbas iš esmės – tai viešumo vengianti veikla slapta renkant informaciją.
Bene pats svarbiausias operatyvinio darbo metodas – agentūrinis darbas. Vieša paslaptis, kad visų pasaulio šalių kriminalistai turi užverbavę agentų, kurie už pinigus, iš draugiškumo, iš idėjos ar kokiais nors būdais priversti (pavyzdžiui, šantažu) teikia informaciją apie pažįstamus nusikaltėlius. Kartais dar įskundžiama norint pašalinti savo priešą, apie svetimas nuodėmes papasakojama mainais, kad policija užmerktų akis dėl kai kurių paties skundiko juodų darbų, vis dėlto dažniausiai policija informaciją perka. Atlygio sumos, jei nekalbama apie kokį valstybinio masto nusikaltimą, dažniausiai nėra didelės, bet kokios konkrečiai – niekas nepasakys, tai – valstybės paslaptis. Informatorius paskambina ar su pareigūnu susitinka kokioje nors ne viešoje vietoje ir parduoda savo pažįstamus.
Aišku, pareigūnai negali matyti kiaurai serviso sienų, už kurių į padangas buvo slepiami narkotikai, todėl labai tikėtina, jog apie „Hondos“ padangose išvežamas parduoti kanapes policijai buvo paskųsta arba informacija parduota.
Buvo stebimas, sekamas
Tai, kad paskundė, nieko keista. Vienas iš sulaikytųjų – 27 metų Aurimas – jau senokai domino kriminalistus, nes su narkotikais jau buvo įkliuvęs. Pernai spalį jis su „draugeliu“ buvo sulaikytas Šiaulių rajone prie Bubių gyvenvietės. Iškėlęs baudžiamąją bylą, teismas nutarė Aurimo nesuimti, todėl jis buvo iki teismo paleistas pasižadėjęs daugiau nebenusikalsti ir nesislapstyti. Akivaizdu, kad jis pažado neištesėjo, o policininkai nepatikėjo ir rinkdami operatyvinę informaciją sulaikė jau tris kvaišalų prekeivis.
Rinkti informaciją apie narkotikų platintojus kriminalistai galėjo dar vienu operatyviniu metodu – elektronine žvalgyba, o paprasčiau tariant – pasiklausant telefonus. Dabar, kai mobilųjį telefoną Lietuvoje nešiojasi kiekvienas, nuo pradinuko iki žilagalvio, policijai tai dar vienas operatyvinės informacijos šaltinis.
Sumanus pogrindininkas
Kas jau kas, bet 39 metų Mažeikių rajone gyvenantis verslininkas Darius Lukšas, šiuo metu atliekantis bausmę už pilstuko gamybą bei rūkalų kontrabandą, savo kailiu patyrė, kaip efektyviai kriminalistai taiko operatyvines priemones.
Nežinia, kada D. Lukšas pradėjo pogrindinį pilstuko verslą, bet 2004-aisiais teisėsaugininkai gavo informaciją, kad bankrutavusiame Mažeikių linų fabriko sandėlyje skiedžiamas ir į butelius pilstomas spiritas. Nelegalų degtinės fabrikėlį ėmė sekti sienos apsaugos tarnybos (VSAT) operatyviniai pareigūnai. Tų metų gegužę jie įsiveržė į sandėlį ir rado ten net pusšeštos tonos (!) techninio spirito ir 2874 butelius jau pagaminto, parduoti paruošto pilstuko.
Kriminalistai iš informatorių sužinojo, kad D. Lukšas nerimsta. 2008-aisiais pasieniečiai D. Lukšą vėl sulaikė Mažeikių rajono Geidžių kaime prie atokios sodybos. Jos ūkiniame pastate Darius slėpė kontrabandinius rūkalus, o sulaikymo metu buvo kaip tik juos bekraunąs į savo automobilį vežti pirkėjams. Tąkart pasieniečiai iš pogrindinio verslininko konfiskavo 19 100 pakelių kontrabandinių cigarečių.
Nudegęs nepasimokė
Laukti teismo namie paleistas D. Lukšas ėmė slapstytis, o operatyviniai darbuotojai pradėjo elektroninę žvalgybą – klausytis jo telefoninių pokalbių. Nors šis keitė telefonus ir numerius, teisėsaugininkai išgirdo, jog 2009-ųjų lapkritį D. Lukšas pasirodys Sedoje (Mažeikių r.), tad surengė pasalą.
Atvežęs cigaretes į šį mažą Lietuvos ir Latvijos pasienio miestelį, D. Lukšas įkliuvo kaip muselė į išrūgas –pareigūnai sustabdę jo mašinoje aptiko 6652 pakelius cigarečių „Saint George“ su Rusijos banderolėmis.
Nors D. Lukšui buvo iškeltos dvi baudžiamosios bylos, jis, niekada nenusimenantis ir nepasiduodantis, savo nusikalstamo amato nemetė. Na o operatyviniai darbuotojai nesiliovė apie jį klausinėję informatorius ir klausęsi telefonų. Ir ne veltui. Netrukus D. Lukšas Reivyčių kaime (Mažeikių r.) įrengė naują pilstuko fabrikėlį.
Pareigūnams – lyg ant delno
Tada buvo panaudota dar viena slapta priemonė – elektroninė žvalgyba taikant slaptas technines priemones. Naktį, kai fabrikėlyje nieko nebuvo, operatyviniai darbuotojai į jį slapta įsigavo ir sumontavo miniatiūrines vaizdo filmavimo kameras su mikrofonais. Vaizdo įrašai buvo daromi pasislėpus gretimoje sodyboje. Tad pareigūnai netrukus žinojo, jog pats šio biznio vadovas D. Lukšas rūpinasi tiekimu bei produkcijos realizacija.
Vienoje Klaipėdos įmonėje D. Lukšas, prisidengęs legalios įmonės tikrais bei suklastotais dokumentais, nusipirko kartoninių dėžių. Be to, nelegaliems auksarankiams kompiuterininkams jis užsakė atspausdinti suklastotų rusiškų degtinės butelių etikečių, tokių pat padirbtų rusiškų akcizinių banderolių, o taros bazėse įsigijo kelis tūkstančius tuščių butelių.
Giminės verslas
Gerai paieškojęs D. Lukšas gavo ir dėžę aliuminių užsukamų degtinės butelių kamščių bei presiuką pastariesiems užspausti. Tada beliko atsivežti masyvius bakus kontrabandinio spirito, pradėti jį skiesti ir pilstyti. To ėmėsi D. Lukšo teta, šešiasdešimtmetė Vidutė Baldinienė – ji stojo plauti butelių ir, pasieniečiams slapta stebint, priplovė beveik 3500. D. Lukšo žmonai, 27 metų Anetai Lukšienei, buvo patikėta ant švariųjų butelių klijuoti padirbtąsias etiketes bei banderoles. Na o vyresnysis D. Lukšo brolis 42 metų Arūnas Lukšas, pastarojo devyniolikmetis sūnus Artūras Lukšas ir vienintelis ne giminaitis, samdomas 31 metų vyras Andrius Kazlovas spiritą skiedė vandeniu, pilstė į butelius, presiuku užspaudinėjo kamščius ir krovė į kartonines dėžes.
Kai visa tai buvo nufilmuota ir užfiksuota, pasieniečiai į fabrikėlį įsiveržė ir konfiskavo 1167 litrus spirito, taip pat net 18 000 padirbtų rusiškų akcizinių banderolių.
Slaptosios gudrybės
Pagal operatyvinės veiklos įstatymą teisę vykdyti slaptą operatyvinį darbą turi tik teisėsaugos, VSAT, STT, FNTT, muitinės, Valstybės saugumo departamento operatyviniai darbuotojai ir Krašto apsaugos ministerijos žvalgybininkai.
Primityviai operatyvinį darbą yra darę dauguma, o moterys daro beveik kiekviena. Juk kas nesame pasekę gatvėje einantį pažįstamą ar sutuoktinį, šnipinėję pro rakto skylutę ar klausęsi per duris, ką ten šneka viršininkas?
Na o profesionaliai nelegalų operatyvinį darbą dirba tik nusikaltėliai. Jie dažnai seka, renka informaciją apie... juos sekančius operatyvinius darbuotojus, kuriuos žargonu dažnai vadina „operais“.
„Kontrabandos karaliumi“ vadinamo Viliaus Karaliaus organizuotos grupuotės veiklą tiriantys pareigūnai, naudodami mums jau žinomas operatyvinės veiklos priemones, išsiaiškino, kaip milijoninės vertės kontrabandinių cigarečių kroviniai iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos per Lietuvą ir Lenkiją nuo pat 2009-ųjų sausio buvo gabenami į slaptą sandėlį Vokietijoje. Pasirodo, kontrabandinius krovinius lydėdavo gaujos nariai – jie važiuodavo prieš vilkikus ir pastarųjų vairuotojus įspėdavo apie gresiančius pavojus.
Teisėsaugos pareigūnų tariasi, kaip skirtingoms tarnyboms koordinuoti operatyvinį darbą tarp kontrabandininkų (Operatyvinių tarnybų nuotr.)
Nusikaltėliai nesnaudė
Muitinės ir Generalinės prokuratūros operatyviniai darbuotojai sužinojo, kad kontrabandininkams už kyšius talkino ir muitinės pareigūnai.
Nuo 2009-ųjų vykdyta slapta operatyvinė byla jau realizuota, įtarimai pareikšti 29 asmenims, 9 iš jų – suimti, dar dviejų pasislėpusiųjų ieškoma.
Kontrabandininkai, žinoma, jautė, kad operatyviniai darbuotojai juos seka, ir nesėdėjo sudėję rankas. Jau nebe paslaptis, kad siekdami sumėtyti pėdas, kontrabandininkai patys ar per tarpininkus rinko duomenis apie juos stebinčius (daugiausia VSD ir muitinės) „operus“, jiems nutekindavo melagingą informaciją ir įvairias klastotes.
Apvogė... policiją
Tai, kad nusikaltėliai operatyvinį darbą moka dirbti ne prasčiau nei pareigūnai, rodo pernai gruodį Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate kilęs skandalas. Iš policininkų bei vaizdo kameromis saugomo sandėlio dingo net apie 6000 pakelių kontrabandinių cigarečių. Cigaretės buvo ruošiamos sunaikinti, bet to neprireikė – pačios išnyko be pėdsakų.
Dalį pareigūnų operatyvinės veiklos žmonės kartais pastebi ir net įsivaro fobijas. Pavyzdžiui, dažnai išgirsi žmogų sakant, kad jo telefono pokalbių yra klausomasi. Pateikiami net argumentai – kalbant kažkas supypsi ar įtartinai greitai išsikrauna telefono baterija. Galime išduoti nedidelę paslaptį: klausantis pokalbių niekada niekas nepypsi ir netraška, bet tai darančių operatyvinių darbuotojų yra tiek nedaug, kad jie net norėdami fiziškai negalėtų klausytis daugumos mūsų šalies žmonių pokalbių telefonu.
Technika daro stebuklus
Kita vertus, šiame elektroniniame amžiuje operatyvinė veikla prieš nusikaltėlius iš tikro lengvėja ir intensyvėja. Visi pamena, kaip prieš kelerius metus pajutęs, kad gali būti suimtas, garsusis nusikaltėlis Henrikas Daktaras spruko į Bulgariją, o jį aplankyti retkarčiais, mėtydami pėdas ir stebėdami paskui važiuojančias mašinas, vykdavo žmona bei sūnus.
Dar prieš dešimtmetį policijai būtų prireikę didžiulių pajėgų ir pastangų kelis tūkstančius kilometrų nepastebėtiems, vis keičiant automobilius, sekti H. Daktaro sūnaus Enriko mašiną. „Akistatos“ žiniomis, šį darbą atliko kelių šimtų litų vertės prie Enriko Daktaro automobilio dugno magnetu pritvirtintas miniatiūrinis siųstuvėlis. Operatyviniams darbuotojams per Žemės palydovus ir GPS retransliatorius jis ne tik siuntė važiuojančio automobilio koordinates, bet ir rodė kompiuterio žemėlapyje tašką, kur šiuo metu yra E. Daktaro mašina. Tad 2009-ųjų rugsėjį mūsų kriminalistams beliko paprašyti bulgarų kolegų nusiųsti smogikų būrį į vilą Varnos priemiestyje – ten, kur kompiuterio žemėlapyje baigėsi siųstuvėlio nupiešta važiavimo linija.
Nusikaltėliai, drebėkit!
Operatyvinis darbas – galinga policijos veiklos priemonė. Doram žmogui nereikia jos bijoti, nes teisėsaugininkai neturi nei tikslo, nei pajėgų visus sekti.
Na o nusikaltėliai tegul žino, kad net jei jų šiandien nesuėmė, tai dar visai nereiškia, jog apie jų darbus niekas nieko nežino, nestebi slapta vaizdo kamera, nėra klausomasi telefono ar pagaliau už pinigus neparduoda tavo paties draugai. Gal „operai“ tik laukia tinkamo momento...
Sigitas STASAITIS
