Negalima kategoriškai teigti, kad dabartinę griūtį biržose sąmoningai sukėlė JAV vyriausybė. Tačiau keli faktoriai rodo, jog teoriškai galėjo taip būti.
Staigus posūkis
Dar rugpjūčio mėnesį atrodė, kad geopolitinės konstrukcijos pasaulyje kinta iš esmės. Prie besaikio vartojimo pripratusios Vakarų valstybės sukandusios dantis mokėjo pasakiškus pinigus už naftą, JAV krėtė finansų krizė, doleris krito iki neįsivaizduojamų žemumų. Nuo naftos dolerių išpampusi Rusija ir astronominiais kiekiais visokį šlamštą gaminanti Kinija visai logiškai manė, jog šie pokyčiai ilgalaikiai ir kad JAV dominavimas pasaulyje baigėsi. Dėl visa ko Rusija nusprendė pasitikrinti užpuldama Gruziją, ir rezultatai jos nenuvylė - Vakarų šalys apsiribojo parodomuoju patriukšmavimu. Kinai irgi gavo pagrindą nustoti gerbti Vakarų valstybes - per visą Pekino olimpiadą nė vienas įtakingas asmuo nė necyptelėjo apie Tibetą ir žmogaus teises, o žurnalistai, paprastai keliantys triukšmą net dėl įsivaizduojamų žodžio laisvės pažeidimų, klusniai taikstėsi su interneto apribojimais Pekine. Suprantama, tokiomis aplinkybėmis ėmė vaidentis atgimstantis šaltojo karo zombis.
Atsakomasis JAV smūgis buvo labai netikėtas ir triuškinamas, tačiau genialiai paprastas - sužlugdyti keli Volstryto bankai, dėl to akcijų biržų indeksai Vakarų šalyse nukrito keliais ar keliolika procentų, o Rusijoje ir Kinijoje - kelis kartus. Šios valstybės patyrė tokių vidaus problemų, kad kuriam laikui joms teks pamiršti savo nežabotas geopolitines ambicijas.
Ko pyksta V.Putinas?
Rusų valdovas Vladimiras Putinas yra suformavęs iš tiesų neblogą įvaizdį. TV ekrane jis tvirtas, savimi pasitikintis, žodžio kišenėje neieškantis, esant reikalui - apgalvotai chamiškas, bet visada kontroliuojantis padėtį. Kad nepasiduotum tokio žmogaus įtaigai, pats turi būti tvirto būdo ir užsispyręs. Tarp Vakarų lyderių tokių politikų nėra daug, nes visa politinė ir kultūrinė terpė skatina lankstumą - visiems reikia įtikti: ir rinkėjams, ir rėmėjams, ir opozicijai, todėl valdžios koridoriuose vyrauja mandagūs pataikūnai karjeristai. Vidaus politikoje tai nemaišo, bet susidūrę su V.Putinu tokie veikėjai kaip G.Schroederis, J.Chiracas ar S.Berlusconi atrodo tikri pajacai dominuojančios jėgos akivaizdoje - net gaila žiūrėti. Suprantama, daugelis rusų didžiuojasi tokiais galybės simboliais, atleidžia valdžiai ir demokratijos suvaržymus, ir toliau didėjančią socialinę nelygybę.
Šaltakraujiškasis V.Putinas itin retai nesuvaldo savo emocijų. Taškymąsi seilėmis jis palieka valdžios kontroliuojamai žiniasklaidai, kuri dar nuo TASS‘o laikų nepamiršo, kaip maišyti su purvais politinius priešininkus. Net nemalonu skaityti, kokia retorika dažnai vartojama apibūdinti valstybėms, kurioms suteiktas priešų statusas. Dažnai kliūva ir mūsų šaliai dėl jos vykdomos užsienio politikos, bet pats V.Putinas santūriai atsainus, nes žino, kad net patys pikčiausi Rusijos kritikai Lietuvoje, Latvijoje ar Ukrainoje prieš rinkimus ištiesę ranką pasibels į vietinę „Gazprom“ atstovybę.
Nesusivaldė Vladimirovičius nebent kalbėdamas apie čečėnų pasipriešinimą, nes, kitaip nei Lietuvoje ar Ukrainoje, ten jis nepajėgia kontroliuoti padėties - bombarduoti jau nėra ką, kareivių daugiau nebėra kur įkišti, suformuotas stiprus R.Kadyrovo „stribų“ korpusas, o partizanai vis neišnyksta.
Antrą sykį sunkiai besivaldantį V.Putiną pamačiau prieš kelias savaites, kai jis iš pykčio trūkčiojančiu balsu šnekėjo apie visiškai atsakomybę praradusius amerikiečius, kurių veiksmai sukėlė pasaulinę krizę. Suprantama, žmogus dešimt metų stengėsi atkurti šalies geopolitinę didybę, ir dar rugpjūtį atrodė, kad Rusija gali sau leisti juoktis amerikiečiams į akis kaip šauniais sovietiniais laikais, - ir še tau, viskas šuniui ant uodegos dėl kažkokios ekonomikos.
Naujas ginklas
Negalima kategoriškai teigti, jog dabartinę griūtį biržose sukėlė JAV vyriausybė. Net jei taip ir būtų, ji niekada to nepripažintų. Tačiau keli veiksniai rodo, kad teoriškai galėjo taip būti.
Pirma, Vakarų valstybės nuo to ne taip jau labai nukentėjo. Vieno kito banko žlugimas - menkas nuostolis. Pasakysite, jog dėl kritusių akcijų nukentėjo žmonės, bet tas, kuris dabar turi mažiau milijonų, gal kaip nors su tuo susitaikys, o tas, kuris sukišo į akcijas uždirbtus keliolika tūkstančių, yra kvailys, kurį ir bažnyčioje muša. Jis savo pinigus vis tiek būtų kaip nors beprasmiškai praradęs. Tačiau naujos kylančios galybės gavo stiprų smūgį į paširdžius, ir dabar gal taip nebeskubės, susitaupiusios vieną kitą milijardą, spjaudyti į barzdą Vakarų valstybėms.
Antra, amerikiečiai nusižengė visiems savo principams ir pasiūlė bankams 700 mlrd. dolerių. Tokia precedento neturinti išmoka leidžia įtarti, kad tai valdžios užmokestis finansininkams už suteiktas geopolitines paslaugas. Kai kurie, mažiau informuoti ar mažiau prisidėję, nenori tų pinigų imti.
Galų gale net jei tai ir nebuvo sąmoninga JAV vyriausybės operacija atkurti savo dominavimą pasaulyje, dabar visi supranta, jog ateityje Vakarų valstybės gali bet kada tai padaryti sąmoningai. Štai kodėl taip pyksta V.Putinas.
Giedrius Kiaulakis
