Kas būtų, jei, tarkime, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, išsakydamas privačią nuomonę, pasiūlytų paskelbti karą Latvijai ir Estijai dėl to, kad šios vengia dalyvauti atominės elektrinės statybose? Ar pakaktų paaiškinimo, kad jo partija ir kabinetas tokio sumanymo dar nesvarstė ir darbo grupė nepateikė išvadų? O jei teisingumo ministras Juozas Bernatonis pareikštų, kad reikia taikyti amnestiją visiems kalintiems žudikams? Turbūt – nieko baisaus.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vadovaujama Vyriausybė ir valdančioji koalicija Seime įsivažiuoja lėtai. Tai pripažįsta ir kai kurie jos atstovai. Sukurtosios darbo grupės ką nors, matyt, dirba, tačiau daug žinių apie rezultatus neturime. Minimalios mėnesinės algos padidinimas, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos kontroliuojamos Aplinkos ministerijos padidintos bausmės brakonieriams ir žengti žingsniai daugiabučių renovacijos srityje – šiokia tokia išimtis.
Darbo partijos atstovai, garsėję radikaliais ir ekscentriškais siūlymais, kai buvo opozicijoje, dabar užsiėmę savo baudžiamosios bylos reikalais labiau nei teisėkūra, parlamentine kontrole ar didelių projektų aptarimais.
Užtat keistais pasisakymais ir egzotiškomis iniciatyvomis pasižymi kai kurie socialdemokratai. Ūkio ministrė Birutė Vėsaitė (kuri pagaliau atmintinai išmoko, kuriai ministerijai vadovauja) priversta nerangiai ir nesėkmingai mėginti paneigti tai, ką aiškiai pasakė apie atominę elektrinę ir konkretų „Hitachi“ reaktorių. Pasakė, kad jis nereikalingas, pabūrė, kad galbūt reikėtų kokio nors kito, koks dar egzistuoja tik fantazijose arba genialiuose brėžiniuose. Premjeras Algirdas Butkevičius iškart suskato aiškinti, kad tai ne Vyriausybės pozicija, o jo paties paskirta ministrė „nesuvokia situacijos“. Kada ta konkreti jo vadovaujamos Vyriausybės pozicija atsiras – šiemet, kitąmet, kadencijai baigiantis ar kitos rinkimų kampanijos metu, – neaišku. Kokią įtaką tam turės nesusivokianti ministrė – dar neaiškiau. Klausantis aiškinimų, kad B. Vėsaitė ne taip buvo suprasta, kad tai ne partijos ir ne kabineto nuomonė, tenka prisiminti ir iki 2008 metų rudens valdžiusios Vyriausybės premjero socialdemokrato Gedimino Kirkilo pasisakymus bei nuolat pateikiamus paaiškinimus, esą jis ne taip suprastas.
Kai buvo skiriamas premjeru, G. Kirkilas žadėjo atsistatydinti, jei per metus nesumažės korupcijos rodikliai. Pastarieji per metus išaugo, suprastas jis teigė buvęs ne taip, o ekspertai, apskaičiuojantys indeksą, pasidarė „nepatikimi“. Pasiūlė „numesti svorį“ streikavusiems pedagogams – ir vėl išsisukinėjo. Neva kalbinis nesusipratimas. Tradicijos nesikeičia ir grįžus į valdžią po pertraukos.
Ne vien partijos deleguota ministrė B. Vėsaitė leidžia sau pareikšti privačią nuomonę strateginiais klausimais. Prieš kelias savaites Irena Šiaulienė ir Rimantė Šalaševičiūtė taip pat parodė iniciatyvą įregistruodamos Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios teismus paverstų visiškai visuomenės nekontroliuojamomis Stalino laikų „troikėmis“, o žiniasklaidai uždėtų apynasrį komentuojant jų darbą. Ir ką jūs manote? Partijos lyderis A. Butkevičius nerado laiko pakomentuoti sumanymo, o tas pats G. Kirkilas „Laisvosios bangos“ radijo eteryje vėl patikino, kad tai privati dviejų LSDP parlamentarių iniciatyva, kad partija to nesvarstė ir išvis nėra ko jaudintis – juk dar nepriimta.
Socdemų paguodai, galima priminti, kad ir buvęs konservatorių energetikos ministras Arvydas Sekmokas žodžiais pigino dujas ir šildymą, kol teko pripažinti, jog eksperimentai nepavyko, o liberalas Kęstutis Glaveckas, išsakęs „savo nuomonę“ apie litą, nusipelnė Devalvacko pravardės.
Būdami opozicijoje dabartiniai valdantieji iš dalies pagrįstai kaltino Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderio Andriaus Kubiliaus vadovautą kabinetą, kad ministerijass pavertė atskiromis kiekvieno ministro valdomis. Tik neatrodo, kad dabartinė Vyriausybė ir visa koalicija pasižymėtų bent kiek didesne darna. Kyla klausimas, ar ministrai ir premjeras pasišneka tarpusavyje ne per žiniasklaidą. Kada į madą šalyje ateis politikų atsakomybė už viešai išsakomas kvailystes arba provokacinius teiginius svarbiais valstybės reikalais? Kol kas, atrodo, ji tokia pat kaip pigioje aludėje rėkaujančio mėlynanosio – „tik nuomonė“.
