Pirmuoju (bus dar du) įverčiu praeitų metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėjo 7,4 proc. Maždaug triskart spartesnis nei „senojoje“ Europoje Lietuvos ūkio augimas tęsiasi. Slenkam teigiama kryptimi.
Padidėjo kodėl? Pirmiausia todėl, kad dar maždaug 25 tūkstančiais pagausėjo dirbančiųjų šalies ekonomikoje (2005 m. dirbo 1,474 mln. žmonių, o 2006 m. jau 1,5 mln.). Antra, kiekvieno dirbančiojo darbo našumas vidutiniškai pakilo 5,1 proc.
Ir kadangi gyventojų šalyje ir toliau mažėjo, tai kiekvienam tenkantis BVP dalis pernai padidėjo 8,5 proc.
Kitaip tariant, mūsų tapo mažiau, bet dar didesnė mūsų dalis ėmė dirbti ir, priedo, dirbti produktyviau.
O kaip mes sužinom, kiek prekių ir paslaugų buvo pagaminta šalyje per praėjusius metus? Pagal išlaidas. Jei kažką nusipirkote (ar sumokėjote už paslaugą) – vadinasi, prieš tai kažkur šalyje kažkuo prisidėjote prie prekių ar paslaugų kūrimo ir dėl to gavote pajamų. Pajamas išleidžiate, kaip A.Smithas sakydavo, pragyvenimo būtinumams, patogumams bei prabangai (malonumams) – taip ir „išlenda yla iš maišo“, tik šiuo atveju ne yla, o jūsų dalyvavimas kuriant šalies BVP (netgi jei apie tai nepranešėte mokesčių inspekcijai).
Jei pajamų neišleidote – sutaupėte, tai tas jūsų lėšas, padėtas į banką ar panaudotas vertybiniams popieriams pirkti, panaudos kitas asmuo kaip išlaidas pirkti žemę, įrengimus ar pastatus. BVP ir susideda iš vartojimui įsigytų prekių bei paslaugų, investicijų bei grynojo eksporto (t.y., prekių ir paslaugų, kuriuos pas mus įsigijo užsieniečiai, atėmus tą kiekį, kurį mes įsigijome iš jų).
Jei, pavyzdžiui, šiais metais padidėjo astrologų ir aiškiaregių paslaugų paklausa, tai padidės ir jų indėlis į Lietuvos BVP. Statistika, tiesa, neskaičiuoja jų atskirai, sumeta į vieną maišą pavadinimu „kitos paslaugos“, bet esmės tai nekeičia.
Svarbu tik pats faktas – kad tos mūsų pajamos buvo laisva valia išleistos įsigyti prekes ir paslaugas, kas ir įrodo tų gėrybių pirmenybinį reikalingumą įsigijusiems.
Lygiai kaip komandinėje ekonomikoje BVP dalimi buvo Markso ir Lenino raštai, nepaliaujamai leidžiami gigantiškais tiražais ir paskui įvairiais būdais įbrukami kompartijos nariams ir kitiems „pažangiesiems“, taip laisvos visuomenės ekonomikoje BVP dalimi yra „Versace“ rankinukai po 900 dolerių ar prostitučių paslaugos – ten, kur prostitucija oficialiai leidžiama ir, taigi, apskaitoma.
Kuo turtingesnė visuomenė, tuo daugiau savo pajamų ji skiria ne duonai ir ne būstui, bet kitiems dalykams. Pagal tas reikmes nusistovi ir gamybos struktūra: ko reikia – tas ir gaminama. Kuo aukštesnis ekonominės gerovės lygis – tuo įvairesni ir įmantresni poreikiai paslaugoms. Dažnam netgi pritrūksta fantazijos ir tada į pagalbą atskuba pasiūla; vis dažniau, beje, ir vis intensyviau. Bet tai jau kita, kiek liūdnesnė tema.
Tačiau vienas dalykas yra skaičiuoti BVP, kitas dalykas – jį gaminti.
Visuomenės tikslas, žinoma, yra ne gaminti maksimumą, bet vartoti maksimumą. Dėl to reikia taupyti ir investuoti. Išlaidos investicijoms ne tik sudaro dalį BVP (skaičiuojant jį išlaidų metodu), bet yra vienintelė išlaidų rūšis, kuri užtikrina suvartotų produktų atgaminimą.
Todėl kai statistika mums raportuoja apie pasibaigusių metų BVP, iškart kyla klausimas – o kaip šiais metais, kaip dar kitais?
2005 m. (naujesnių duomenų dar nėra) Lietuvos ekonomikoje privataus sektoriaus grynosios investicijos sudarė 18,9 proc. BVP. Tai viršijo ES-25 vidurkį (17,4 proc.), tačiau mes toli atsilikom nuo kitų penkių kilti besiveržiančių ES valstybių: Estijos (27,9 proc.), Latvijos (27,5 proc.), Ispanijos (2,8 proc.), Slovakijos (24,7 proc.) ir Airijos (23,8 proc.). Jau nekalbu apie didžiulę investicijų dalį Kinijos nacionaliniame produkte (lygiai kaip anksčiau trečdalį ir net dar daugiau BVP taupė ir investavo Korėja, prieš ją - Japonija, o dar anksčiau, prieš 30-40 metų, Vakarų Vokietija).
Šalys sparčiai kyla ir ekonomiškai pasiveja pirmaujančias tik labai daug taupydamos bei investuodamos. Kadangi taupymo galimybės tokiose šalyse menkokos, investicijoms labai naudinga ir skolintis. Arba tiesiog kviestis svetimus investuotojus.
Tačiau problema ta, kad jei vartojimo atveju pagrindinė idėja yra „kaip išleisti pinigus, kad jų nebebūtų“, tai investicijų atveju galioja kriterijus „kaip išleisti pinigus, kad jų grįžtų daugiau“. Taigi, aklas idėjos apie minėtą „Versace“ rankinuką arba būrimo paslaugų plėtrą sekimas gali ir netikti.
Idėjų investuoti Lietuvoje į technologijas ir gamybos naujoves nepakanka. Liūdnas Panevėžio „Ekrano“ ir pagirtinas buvusio „Lietuvos telekomo“ (ar negalima būtų jų įkalbinti pakeisti tą nelaimingą dabartinį vardą?) pavyzdys nors ir rodo, kur veda skirtingi požiūriai į investicijas, bet vis dar negelbsti. Mokslas ir toliau tesirūpina publikacijomis užsienyje, verslas ir toliau reikalauja apmokytų statybininkų, pardavėjų bei vairuotojų.
Arthur Lewis, įžymus ekonomistas, 1979 m. gavęs Nobelio premiją, yra pasakęs, kad bet kuri nacionalinė ekonomika gali augti, jei yra trys sąlygos: reikiamas kritulių kiekis, vidurinio mokymo sistema ir protinga vyriausybė.
Tada išeitų, kad čia, Lietuvoje, lyg kritulių kiekis per mažas, ar ne?
