Japonų astronomai, naudodamiesi NASA, ESO ir Japonijos rentgeno spindulių orbitines observatorijas, atrado, kad prieš tris šimtmečius galingai žybtelėjo juodoji skylė Paukščių Tako centre.
Mokslininkai jau seniai suko galvas, spėliodami, kodėl milžiniška, 4 milijonus Saulės masių sverianti juodoji skylė, tūnanti Šaulio žvaigždyne esančiame Galaktikos centre yra tokia rami. Iš kitų galaktikų centruose esančių juodųjų skylių aplinkų mus pasiekia daug intensyvesnis spinduliavimas, liudijantis apie milžiniško masto procesus. Dujoms spirale krentant į juodąją skylę jos įkaista iki milijonų laipsnių ir pradeda skleisti rentgeno spindulius. Kuo daugiau medžiagos grūdasi juodosios skylės aplinkoj, tuo intensyvesnis spinduliavimas.
Mūsų Galaktikos centras rentgeno spinduliuose. Juodoji skylė, žymima Sagittarius A, arba Sgr A parodyta rodykle (NASA nuotr.).
„Atrodė, kad šis monstras Galaktikos centre tiesiog snaudžia“, - sako tyrimo grupės vadovas Tatsujis Inujis (Tatsuya Inui) iš Kioto universiteto Japonijoje. „Tačiau dabar mes žinome, kad netolimoje praeityje juodoji skylė buvo daug aktyvesnė ir gal būt dabar tiesiog kaupia jėgas po paskutinio žybsnio“.
Stebėjimai su rentgeninėmis orbitinėmis observatorijomis „Chandra“ (NASA), „XMM Newton“ (ESO) ir „Suzaku“ bei „ASCA“ (Japonija) buvo kaupiami nuo 1994 metų. Pasirodė, kad per šį laiką dujų debesys, esantys netoli nuo Galaktikos centro, net keletą kartų sužibo rentgeno spindulių diapazone, atkartodami impulsus, sklindančius iš artimiausios juodosios skylės aplinkos. Didelis dujų debesis, vadinamas Sagittarius B2, yra už 300 šviesmečių nuo Galaktikos centro, taigi jis tiesiog atsiliepė į 300 metų senumo įvykius.
„Stebėdami, kaip keitėsi iš šio debesies sklindančio spinduliavimo intensyvumas, mes galime spręsti apie juodosios skylės aktyvumą prieš 300 metų“, - sakė kitas grupės narys Katsujis Kojama (Katsuji Koyama) iš Kioto universiteto. „Tuomet ji tikrai žybtelėjo kaip reikiant ir buvo milijoną kartų ryškesnė nei dabar“, - tęsė jis.
Šis tyrimas remiasi šviesos aido technikos teorija, kurią jau kuris laiko vysto keletas grupių.. Praėjusiais metais viena iš tokių grupių, vadovaujama Maiklo Muno (Michael Muno) iš Kalifornijos technologijos instituto Pasadenoje (JAV) su „Chandra“ observatorija aptiko gana stiprų Galaktikos centro juodosios skylės žybsnį rentgeno spinduliuose, įvykusį prieš 50 metų, t.y. gerokai prieš tai, kai į orbitą pakilo pirmosios kosminės rentgeno spindulių observatorijos, tačiau anot Maiklo Muno jų aptiktas žybsnis buvo apie 10 kartų silpnesnis už tą, kuris įvyko prieš 300 metų.
Reikėtų paminėti, kad nuo Galaktikos centro mus skiria apie 26000 šviesmečių nuotolis, taigi datuojant minėtus įvykius ir reikėtų pridėti tuos 26000 metų. Kas sukėlė tokį galingą blyksnį kol kas nelabai aišku. Pasak K. Kojamos, viena iš galimų priežasčių galėjo būti supernovos sprogimas netoli nuo Galaktikos centro, kuris ir pažadino iš snaudulio miegantį milžiną.
