2013 m. liepos 27-ąją vyko prieštaringai vertinamos netradicinės seksualinės orientacijos asmenų eitynės už lygybę. Policija buvo tinkamai pasirengusi ir savo aktyviais veiksmais apgynė žmogaus teises, užtikrino viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, kitaip tariant apgynė viešąjį interesą. Eitynių metu, kaip ir buvo tikėtasi, neišvengta teisės pažeidimų. Anot pareigūnų, sulaikyti 28 asmenys, pradėti 2 ikiteisminiai tyrimai. Tačiau visuomenei labiausiai užkliuvo LR Seimo nario Petro Gražulio sulaikymas. Didelį atgarsį sukėlė vaizdo įrašas, kaip penki policijos pareigūnai sulaiko ir išneša Seimo narį iš Gedimino prospekto. Anot generalinio prokuroro, siekiančio Seimo nario Petro Gražulio neliečiamybės panaikinimo ir jo patraukimo administracinėn atsakomybėn, Seimo narys buvo sulaikytas ir „nukenksmintas“.
Visa ši mažumų eitynių saugumo užtikrinimo istorija ir liktų tiesiog istorija, jeigu ne Seimo narių, politikų ir pareigūnų deklaracijos, kad gyvename teisinėje bei demokratinėje valstybėje. Manau, kad neužtenka būti savamoksliu teisininku, norint pabrėžti, jog gyvename teisinėje valstybėje. Neabejoju, kad prieš gerus tris dešimtmečius retas kuris būtų paneigęs, jog gyvename teisinėje valstybėje, kur teisingumą vykdo tik teismai ir sudarytos visos sąlygos tarybiniams piliečiams ginti savo teises. Teisinės valstybės samprata kyla iš valstybės negalimumo riboti asmens objektinių teisių, t.y. valstybė negali išleisti jokio teisės akto, ribojančio asmens teisę į prigimtines vertybes. Prigimtinės vertybės – tai ne bet kokios vertybės. Tai vertybės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurią priėmė ne valstybė, o pati tauta referendumu. Ta pati tauta, kuri visuomet pasiryžusi versti kaltę valstybei bei jos institucijoms dėl jų pačių gyvenimiškų bėdų. Paprastai kalbant, teisinės valstybės principas – tai, kai teisė yra aukščiau už įstatymą, o ne įstatymas už teisę. LR Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis numato, jog valdžios galias riboja Konstitucija. Aiškinant šia konstitucinę normą, suprantama, jog tauta ir priėmė Konstituciją tam, kad pažabotų įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios galias, tam, kad būtų užtikrintas teisinės bei demokratinės valstybės veikimo principas, o būtent - saugomas viešasis interesas.
Lietuva skelbiasi esanti demokratinė valstybė, turinti savo piliečių išriktus parlamentarus. Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais Lietuvoje buvo 3 053 800 nuolatinių gyventojų. Aritmetiškai matyti, jog vienas Seimo narys vidutiniškai atstovauja apie 21,5 tūkstančio gyventojų ir kartu visai tautai. Kad parlamentarai tinkamai ir deramai atstovautų savo rinkėjų bei tautos interesams, referendumu buvo nuspręsta Seimo nariui suteikti imunitetą. LR Konstitucijos 62 straipsnis suteikia Seimo nariui neliečiamybę. To paties straipsnio antroji dalis numato, jog Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. LR Seimo statutas - tai teisės aktas, kuris detalizuoja minėtas Konstitucines nuostatas. Statuto 22 straipsnyje numatyta, jog Seimo nario asmuo neliečiamas, pastarasis be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis nusikaltimą (in flagranti). Detaliai spaudoje aprašytu atveju buvo suvaržyta Seimo nario laisvė. LR policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Keistai skamba aplinkybė, jog Lietuvos tautai atstovaujantį asmenį, turintį Konstitucijoje įtvirtintą imunitetą, sulaiko penki policijos pareigūnai, apriboja jo laisvę naudodami kovinius veiksmus, guldydami ant žemės, koja spausdami Seimo nario galvą prie žemės ir išnešdami iš Gedimino prospekto. Retai kada tokiu būdu yra sulaikomi pavojingi recidyvistai ar nuo teismo besislapstantys asmenys. Ši policijos pareigūnų operacija priminė antiteroristinių operacijų būrio „ARAS“ kovotojų pratybas. Be abejo, atsiras teigiančių, jog Seimo nario laisvė suvaržyta dėl to, kad jis rengėsi ir kitus ragino daryti nusikaltimą. Tačiau nusikaltimas – tai baudžiamosios teisės sąvoka, kuri detaliai aprašyta LR Baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje. Tai veikimas arba neveikimas (veika), už kuriuos numatyta laisvės atėmimo bausmė. Baudžiamosios teisės teorijoje (doktrinoje) galioja principas, jog nėra nusikaltimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas. Manau, jog nė vienas baudžiamosios teisės specialistas nesutiks, jog Seimo nario Petro Gražulio veikoje buvo nusikaltimo požymių.
Požymių buvo, tačiau ne nusikaltimo, o administracinės teisės pažeidimo. Labai svarbu atskirti šias dvi teisės šakas, o svarbiausia – atskirti sąvokas, kadangi administracinėje teisėje termino „nusikaltimas“ nėra. Atsiras teigiančių, jog teisę galimą aiškinti ir naudoti plečiamąjį normų aiškinimą, neva nusikaltimas gali būti prilyginamas ir baudžiamajame įstatyme numatytam baudžiamajam nusižengimui, arba administracinės, ar civilinės teisės pažeidimui (civiliniam deliktui). Tačiau teisės teorijoje teigiama, jog teisės plečiamasis arba siaurinamasis aiškinimas turi būti tik išimtinis dalykas, kadangi priešingu atveju bus pažeistas nuspėjamumo reikalavimas. Lietuvos teismų praktika taip pat pritaria, jog baudžiamojoje teisėje yra negalimas plečiamasis teisės aktų aiškinimas, tokiu būdu sunkinant kaltinamojo teisinę padėtį. Seimo narys nėra kaltinamasis, tačiau LR Konstitucijoje ir Seimo statute numatytos jo teisės yra pažeistos, o Seimo statuto 22 straipsnio 3 dalyje numatytų baigtinių veiksmų negalima aiškinti plečiamai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į LR policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytą proporcingumo principą. Atidžiai analizuojant, matyti, jog Seimo nario veiksmai, t.y. artėjimas link gyvos policijos pareigūnų grandinės, saugančios eitynių prieigas, kuri anot Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Kęstučio Lančinsko, buvo tolygi STOP juostai bei mėginimas prasiveržti pro policininkų grandinę nebuvo pagrindas naudoti penkių policijos pareigūnų fizinę jėgą bei „nukenksminimą“. Kol su tautos išrinktaisiais bus elgiamasi kaip su pavojingais recidyvistais, tol anksti Lietuvą vadinti teisine bei demokratine valstybe ir šiomis sąvokomis disponuoti viešojoje erdvėje. Teisinės valstybės statusas Lietuvai tėra tik siekiamybė, kur viešasis interesas vertinamas labiau už privatų ar konkrečios grupės ar mažumos interesą. Viliuosi, jog laikinoji Seimo komisija, nors ir neturinti kompetencijos vykdyti teisingumą, apgins Seimo nario garbę, orumą ir tautos pasirinkimą.
Vytautas Budnikas, M. Romerio universiteto teisės magistras.
