Savaitraščio „Veidas“ apžvalgininko požiūris į ginkluotą savigyną.
"Sakau jums — ginkitės. Ginkitės ir dar kartą — ginkitės visomis priemonėmis. Negalvokite, bus peržengtos būtinosios ginties ribos ar ne, — palikite tai nustatyti mums. Nes teisė į savigyną yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė". Ši frazė, per Lietuvos radiją nuskambėjusi iš Vilniaus apygardos prokuroro Ramučio Jancevičiaus lūpų po ginkluoto buvusio pareigūno susirėmimo su užpuolikais Vilniaus Subačiaus gatvėje, leidžia tikėtis, kad teisėtvarkininkų požiūryje į piliečių teisę naudoti ginklą savigynai prasideda perversmas.
Dar labiau šį tikėjimą sustiprino Aukščiausiasis Teismas, išteisinęs laisvės kovų veteraną šiaulietį Povilą Šmočiuką-Petrauską, taip pat ginklu gynusį savo sveikatą, garbę ir orumą nuo jį Vilniaus troleibusų stotelėje užpuolusių jaunuolių. Tačiau nuo užpuolimo iki išteisinimo turėjo praeiti dveji tąsymo po teismus metai, o per tą laiką apygardos teisme buvo priimtas ir kaltinamasis nuosprendis. Panašiai metų metais po teismus buvo tąsomas ir kaunietis, ginklu gynęs savo sūnų nuo šį užpuolusios grupės jaunuolių.
Lietuvos piliečiai teisę į ginkluotą savigyną įgijo dar 1994-aisiais, nors policijos statistika rodo, kad, daugėjant privačiai turimų ginklų, sunkių nusikaltimų prieš asmenį tolygiai mažėjo (ypač tai pasakytina apie vienkiemių užpuolimus po to, kai jų gyventojams imta pagal supaprastintą tvarką pardavinėti šautuvus savigynai), teisėtvarkos požiūris į ginklu besiginantį pilietį ne ką tesiskyrė nuo požiūrio į nusikaltėlius. Jeigu ne ryžtingas tuomečio vidaus reikalų ministro Vidmanto Žiemelio įsikišimas, galima neabejoti, kad ir šiaulietis verslininkas Rimantas Okuličius, 1996-ųjų gruodį nušovęs keturis jo reketuoti atvykusius nusikalstamo pasaulio bosus, būtų buvęs nuteistas už grupinę žmogžudystę.
Deja, teisėtvarkos požiūris dažniausiai būna toks — jeigu tu stovi ant kojų su ginklu rankoje, o tavo užpuolikai guli ant žemės peršauti, vadinasi, tu ir esi kaltas. Visi savigyną reglamentuojantys įstatymai surašyti taip, kad užpuolikui suteikiamas akivaizdus pranašumas prieš besiginantį pilietį. Ko vertas vien aukšto Vilniaus policininko pareiškimas, kad grasinimas peiliu — tai dar ne pagrindas savigynai panaudoti ginklą?! Kraupu pripažinti, bet šiandieną pilietis, prieš šaudamas į užpuolikus, turėtų leistis apdaužomas ar kitaip sužalojamas, priešingu atveju jam būtų beveik nerealu įrodyti, kad jis tik gynėsi.
