Paskutiniame nepolitinės piliečių asociacijos „Jungtinis demokratinis judėjimas“ (JDJ) mitinge, vykusiame lapkričio 28 d. Kaune, Kęstutis Čilinskas paskelbė „antrą Sąjūdį“ – antioligarchinį ir bene svarbiausią priemonę pažaboti oligarchiją – piliečių renkamo valstybės tribunolo įkūrimą.
Ką reiškia nepolitinė asociacija su politiniais reikalavimais – žino tik pats K. Čilinskas. Tikriausiai supranta, kad jo įkurtoji organizacija save stumia į aklavietę vien rezoliucijomis: o kaip, leiskite paklausti, jos bus realizuotos? Jis nėra toks naivus ir turėtų žinoti, jog nunešęs rezoliucijas į Seimą liks su be nieko – niekas nepuls jų įgyvendinti. A. Kubiliui, J. Degutienei bei kitiems seimūnams protestuojančiųjų skaičius – ne rodiklis. Geriausiu atveju jam tik mandagiai paaiškins, jog nėra kito būdo subalansuoti biudžeto, kaip tik nepopuliariais sprendimais. Ir dėl oligarchijos valdžia darys tik tai, kas jai naudinga, pavyzdžiui, perskirstys resursus tarp oligarchų.
Rezoliucijose reikalaujama gerų dalykų: „veržti diržus oligarchams, o ne studentams, darbuotojams, verslininkams ir pensininkams, „LEO LT“, VST, kitų korupcinių sandorių panaikinimo ir valstybei padarytos žalos grąžinimo bei senaties termino panaikinimo ekonominiams ir korupciniams nusikaltimams“. Be to, reikalaujama biudžetus formuoti pagal socialinio solidarumo (!) principus, prokuratūros veiklumo, viešojo intereso užtikrinimo ir gynimo, siūloma įkurti piliečių renkamą valstybės tribunolą korumpuotiems politikams ir pareigūnams teisti. Jeigu visi JDJ reikalavimai yra jau kažkur girdėti, tai valstybės tribunolo įkūrimas yra šiokia tokia naujovė.
Pastebėjote, jog dešinysis savo prigimtimi judėjimas kelia kairuoliškus reikalavimus! Kodėl? Visi „tautos gelbėtojai“ kėlė kairiuosius lozungus ir todėl, kad Lietuvoje nėra kairiosios partijos. Vienos per silpnos, o kitos (pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratų partija) kairiosios tik popieriuje. Ir Algirdas Butkevičius nesulaužys nugarkaulio partijoje patogiai įsitaisiusių milijonierių flangui. Didelė Lietuvos politinės sistemos bėda ir yra ta, kad nėra kairiosios partijos. Karosų kūdroje reikia lydekos, reikia.
Galiu pamėginti išsakyti svarbiausius kairiosios partijos tikslus. Pavyzdžiui, reikalauti tikrų progresinių mokesčių. Ne „varganų“ kokių 20 proc. nuskaitymo nuo šimtatūkstantinės algos, o žymiai daugiau. Progresinių mokesčių įvedimo istorija anekdotinė, kartais jiems LSDP priešinosi labiau už konservatorius. Taip pat kairieji, jei jie tikri kairieji, turėtų stabdyti naujų milijonierių atsiradimą neteisėtu keliu – reikalauti visiems laikams užkirsti kelią valstybės (mūsų visų) lėšų grobstymui, nes viešieji pirkimai yra lovys valdininkams ir politikams. Be to, reikalauti „žygiais, o ne žodžiais“ kovoti su šešėline ekonomika, kurią sudaro ne močiutės pajamos už turgaus pakraštyje parduotas kojines, o milijardinės lėšos, nepasiekiančios biudžeto. Dauguma milijonierių tarpsta visuomenės sąskaita. Prikurta savo esme reikalingų institucijų: VMI, VSD, STT, FNTT – ir kas iš to? Žinoma, ir liberalai gali kovoti (ir kovoja) su grobstymais, bet pinigo valdžią jie pripažįsta iš prigimtinio pašaukimo. Kieno pinigai – to ir valdžia, to ir teisybė. Todėl dešiniųjų reformos visada baigdavosi tik galių perskirstymu tarp atskirų klanų.
Nusivylę mitingų dalyviai, nori to K. Čilinskas, ar nenori, privers JDJ tapti politiniu judėjimu, eiti į rinkimus ir įgyvendinti pažadus, pateisinti lūkesčius. Kito konstitucinio kelio reformoms pravesti nėra. Teisininkas nekonstitucinių priemonių nesiims (gal todėl jis ir nori tapti valstybės tribunolu ir laikosi toliau nuo politikos?).
Tačiau kas tai būtų per partija, užsisėdusi ant kelių kėdžių? Neįmanoma vienu metu būti ir kairėje, ir centre, ir dešinėje. Neturėdamas stuburo, Sąjūdis-2 atsidurs ten, kur atsidūrė Naujoji sąjunga ar Tautos prisikėlimo partija. Neįmanoma įgyvendinti kairiųjų tikslų neįvertinus ne tik oligarchinio, bet ir politinio lietuviškos sistemos pobūdžio, nesugriovus liberalizmo santvarkos iš esmės, kad ateityje neatsirastų naujų oligarchinių klanų. Vienas tokių šios santvarkos mitų – kad valstybė negali tvarkyti įmonių.
Todėl valstybės tribunolo gal ir reikia, bet jo nepakaks deklaruojamiems antioligarchiniams siekiams įgyvendinti. Nepakeitus sistemos, jis ilgainiui suaugtų su klanais, nes stebuklų nebūna.
