Vienas labiausiai abejojančių ir George’o W. Busho kompetentingumu, ir jo gera valia, yra nuolatinis „New Tork Times“ komentatorius, didelis idėjinis konservatorių priešas ekonomistas Paulas Krugmanas. Jo publikacijos atspindi daugumos (bet ne visų!) šio laikraščio redaktorių ir bendradarbių nuomonę.
Nors man asmeniškai „New Tork Times“ redakcijos linija yra per liberali (amerikietiška prasme), o europietiška prasme – per mažai liberali, pagirtinu dalyku, manau, reikia laikyti, kad jo puslapiuose leidžiama nevaržomai pasisakyti rimtiems visų pagrindinių ideologinių pakraipų atstovams.
Paul Krugman: Joks ne naujas sandoris
Prasideda didžiausias Amerikos palengvėjimas ir atstatymo programa nuo „Naujojo sandorio“ (New Deal) laikų. Tačiau šis ženklas gero nelemia. Akivaizdu, kad Busho administracija, kuri mėgino paversti Iraką konservatyviosios ekonominės politikos laboratorija, tą patį mėgins daryti su Meksikos įlankos pakrante.
Paveldo fondas, kuris iš tiesų padeda Karlui Rove’ui plėtoti administracijos parengtą atstatymo planą, jau paskelbė manifestą dėl politikos po uragano „Katrina“. Jis skatina atsisakyti aplinkosaugos taisyklių, panaikinti kapitalo pelno mokesčius ir privatizuoti visuomeninius mokyklų pastatus nusiaubtose teritorijose. Ir jei koks nors žuvęs nuo „Katrinos“ žmogus – kurių dauguma vargšai – turėjo įmonę, vertą daugiau nei 1,5 mln. dolerių, Paveldo fondas nori atleisti jo palikuonis nuo nekilnojamojo turto mokesčio.
Tačiau netgi konservatoriai pripažįsta, kad valstybės reguliavimo panaikinimo, mokesčių sumažinimo ir privatizacijos nepakaks. Atstatymas pareikalaus daugybės federalinių lėšų. Ir greta poveikio deficitui – mokesčių mažinimo spektaklį pamatysime karo ir didelių atstatymo pastangų akivaizdoje – tai kelia kitą klausimą: kaip galima vykdyti tokio masto savarankiškas valstybines išlaidas nesukeliant tokio paties masto korupcijos?
Įmanoma leisti dideles pinigų sumas garbingai – tai parodė Franklinas D. Rooseveltas, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vadovavęs didelėms federalinėms išlaidoms, taip pat ir savarankiškoms Darbo raidos administracijos (Works Progress Administration) išlaidoms. Tačiau visuomeninės paramos įvaizdis, iki „Naujojo sandorio“ daugiausia vertintas kaip korumpuotas, iš tiesų gerokai pasitaisė.
Kaip tai atsitiko? Atsakymas: „Naujasis sandoris“ beveik fetišizavo savo paties programų politiką, nukreiptą prieš galimą korupciją. Sakykim, F. D. Rooseveltas sukūrė galingą „raidos tyrimų skyrių“, kuris tyrė nusiskundimus dėl Darbo raidos administracijos tarnybinių nusižengimų. Šis skyrius pasirodė toks efektyvus, kad vėliau inicijuotas Kongreso tyrimas jo veikloje nerado nė menkiausio netikslumo.
Šis mėginimas sukurti garbingą vyriausybę nebuvo asmeninės Roosevelto dorybės ženklas; jis atspindėjo politinę būtinybę. F. D. Roosevelto misija buvo parodyti, kad vyriausybės aktyvumas duoda rezultatų. Norėdamas palaikyti pasitikėjimą šia misija, jis privalėjo saugoti savo administracijos munduro garbę.
Tačiau Bushas – ne Rooseveltas. Iš tikrųjų esminiais požiūriais jis yra Roosevelto priešingybė.
Prezidentas Bushas remiasi politine filosofija, kuri priešinga vyriausybiniam aktyvizmui – štai kodėl jis mėgina privatizuoti visas programas, kokias tik gali. (Jis vis dar tikisi privatizuoti Socialinį draudimą, didžiausią Roosevelto palikimą.) Taigi net jo politikos nesėkmės netrikdo jo stipriausių rėmėjų: dauguma konservatorių nemokšišką atsaką „Katrinai“ vertina kaip jų pačių nepasitikėjimo vyriausybe įrodymą, o ne pagrindą iš naujo įvertinti savo pasitikėjimą Bushu.
O dabar Busho administracija, kuri nesuinteresuota parodyti, kad įmanoma gera vyriausybė, nenusiteikusi save tyrinėti. Priešingai, ji nuolat mūru stoja prieš korupcijos tyrėjus ir baudžia savo pačių tyrėjus, jei jie mėgina dirbti savo darbą.
Štai kodėl Busho vakarykštis pažadas, kad jis sudarys „komandą generalinių inspektorių, prižiūrinčių visas išlaidas“, skamba tuščiai. Kad ir kas būtų tie generaliniai inspektoriai, jie galvos apie Bunnatine Greenhouse likimą – šios puikiai vertinamos auditorės, dirbusios „Army Corps of Engineers“, veikla staiga buvo pradėta vertinti blogai, kai ji pradėjo klausinėti apie Halliburtono sutartis Irake. Praėjusio mėnesio pabaigoje ji buvo perkelta į žemesnes pareigas.
Perduoti fondus valstijai ar vietinei valdžiai – taip pat ne išeitis. F. D. Rooseveltas buvo teisus, atimdamas kontrolę iš vietos politikų; tada, kaip ir dabar, vietinėje politikoje protekcijos vaidino didelį vaidmenį.
Mūsų užuojauta Misisipės ir Luizianos žmonėms negali mūsų apakinti ir neleisti pastebėti šių valstijų politinių kultūrų realijų. Pernai Bendros kriminalinės ataskaitos informaciniame biuletenyje buvo išvardytos valstijos pagal federalinių visuomeninės korupcijos nuosprendžių skaičių per capita. Misisipė buvo pirmoji, Luiziana - antroji.
Ar yra koks būdas, kuris leistų Bushui užtikrinti garbingą atsigavimo programą? Taip – jis gali atstatymui skiriamų išlaidų sprendimus atskirti nuo politikos, atiduodamas juos į nepriklausomų agentūrų rankas, kurioms vadovauja politiškai nepriklausomi žmonės, o jei tokių neatsirastų, demokratams (kaip pasitikėjimo ženklas).
Vakar jis to nepadarė ir, ko gero, nepadarys. Labai tikėtina, kad Meksikos įlankos atgaivinimas, kaip ir nepasisekęs Irako atstatymas, bus giliai paženklintas paslaugomis „seniems bičiuliams“ ir korupcijos.
Čia (http://www.omni.lt/index-dynamic.php?i$9359_156542$z_308265) skaitykite probušišką straipsnį iš to paties „NYT“
