Gintui Umbrasui viskas prasidėjo nuo stiprias verslavimo tradicijas turinčių šveicarų, iš kurių mokėsi ir kuriems dirbo. Kai šveicarai turėjo išsivaikščioti, jis įkūrė vieną didžiausių lietuviško kapitalo konsultavimo kompanijų „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ (EKT).
Verslininko palyginimu, konsultantas yra kaip psichoterapeutas – nei vienas, nei kitas negali klientui (ar pacientui) įteigti savo nuostatų. „Jeigu bandyčiau primesti savo pažiūras ar moralinius principus, vadinasi, jau kurčiau savo verslą. Mane samdo ne tam, kad priimčiau sprendimus, o kad juos padaryčiau efektyvesnius. Pats esu žaliasis, bet stengiuosi nepainioti darbo su pažiūromis, – užsimena pašnekovas. – Nors išteklius turėtume naudoti racionaliai, vis dėlto mes konsultuojame vartotojų visuomenę.“
G. Umbrasas yra ekologiškų pažiūrų ne tik žodžiais, bet ir veiksmais – dažniausiai į darbą sostinės „Verslo trikampyje“ iš Užupio atmina dviračiu. „Biure specialiai dėl dviračių tualeto kabiną perdarėme į dušą“, – priduria EKT vadovas.
Šit jeigu jis konsultuotų Susisiekimo ministeriją, tikriausiai pasiūlytų perdėlioti prioritetus. „Pirmiausia turėtų būti pėsčiasis, tuomet dviratininkas, motorolerininkas, motociklininkas ir galiausiai – automobilio vairuotojas. Kuo galingesnė tavo transporto priemonė – tuo labiau turėtum gerbti fiziškai pažeidžiamesnį. Tačiau kol kas dviratininkams sudarytos sąlygos yra pusiau diskriminacinės – jie nei pėstieji, nei vairuotojai.“
Stebuklų nei daro, nei žada
Konsultanto darbo esmė, teigia G. Umbrasas, – padėti priimti sprendimą. „Įmonėje tiek direktorius, tiek jo pavaduotojas, tiek visa komanda būna angažuoti ir dauguma mato taip, kaip regi vadovo akys, – pasakoja savaitraščio pašnekovas. – Tad jiems reikia kito požiūrio. Manau, kartais pasitaiko, kad jie prieš priimdami sprendimą dar kreipiasi ir į būrėją... Tuo metu viešojo sektoriaus darbuotojai dažnai be konsultantų būna net visiškai neįgalūs, konformistiški arba veikiami subtilių politinių sumetimų. Čia žmonės iš išorės turi daug daugiau teisių pasakyti, kad karalius yra nuogas, ir dar už tai gauna pinigų.“
Regis, šiandien rinka prisotinta įvairiausių konsultantų, tyrėjų ir kitų specialistų – nuo apklausų rengėjų iki bankų analitinių centrų. „Vienus vadinu stebukladariais: ir pats mėgstu patrauklius jų kursus, bet dar nesu aptikęs gyvenimiškų pavyzdžių, kad dėl jų patarimų per nurodytą laikotarpį pajamos būtų virtusios pelnu, – šypsosi G. Umbrasas. – Yra ir kitas būdas: pasiraitoji rankoves ir bandai patobulinti žmogaus darbą. Šitaip galima padidinti veiklos efektyvumą ir 30 proc.“
Pasak G. Umbraso, įmonė EKT iki šiol atsilaikė rinkoje prieš garsias tarptautines kompanijas tik keisdamasi. „Nuo kitų konsultantų skiriamės tuo, kad niekada neužsilikdavome su jau apčiupinėtais produktais: sukurdavome, įtvirtindavome, o atsiradus kopijuotojams ir konkurentams imdavomės kitų sprendimų. Pavyzdžiui, stodami į Europos Sąjungą atradome ekonometrines prognozes, kurias rengti padėjo profesorius Rimantas Rudzkis. Jis rėmė mus ir ideologiškai“, – pasakoja G. Umbrasas.
Matė, kuo taps „Maxima“
G. Umbrasas verslumo dvasia persiėmė po vienos Kanados studentų paskaitos, vykusios Lietuvoje apie 1990-uosius. „Jie socialistams aiškino, kaip kurti verslą, – atsimena pašnekovas. – Dovanojo klausytojams ir rašiklių, gražiai įpakuotų, su universiteto emblema ir šūkiu – tarybiniam žmogui tai darė įspūdį. Klausiau jų, ir man verslas pasirodė ganėtinai paprastas reikalas.“
Po poros metų jis laikraštyje aptiko skelbimą: šveicarų kompanija ieškojo direktoriaus. Pasiūlė savo kandidatūrą. Direktoriumi netapo, bet į pavaduotojus priėmė. „Mes dirbome įmonėje, kuri dvejus metus mus stropiai mokė – darė tai, ką iki šiol iš principo ir daro konsultantai“, – sako G. Umbrasas.
Šveicarų ištreniruoti vadybininkai turėjo pritaikyti įgytą vakariečių patirtį Lietuvoje, vis dėlto dėl investuotojų rūpesčių projektą teko uždaryti. „Buvome labai mandagiai su rimtomis kompensacijomis išleisti į gatvę“, – pasakoja EKT vadovas. Jis dar atsimena, kad kaip universiteto lektorius gaudavo mėnesinį atlyginimą, lygų 7 doleriams, o jau kaip įmonės direktoriaus pavaduotojas – apie penkis kartus didesnį.
Netekęs darbo svarstė grįžti į ministeriją, bet įgyta patirtis tarsi pati jį įtraukė. „Netrukus „Vilniaus prekyba“ atidarė ir pirmąją „Maximą“ Mindaugo gatvėje. Turbūt dar ne visi suprato, ką tai reiškia, o EKT jau tuomet dėstė, kaip reikia organizuoti mažmeninę prekybą. Kartais juokiuosi, kad „Vilniaus prekyba“ matė mūsų užrašus, nors tikriausiai ir jie skaitė gerus vadovėlius“, – šypsosi G. Umbrasas.
Mokosi ir iš egiptiečių
Iš pradžių EKT konsultantai daugiausia rašydavo planus paskoloms gauti, dirbo su keramikais, naftininkais, kitais. Šiuo metu tarp įmonės klientų rastume laivų statytojų, trąšų gamintojų, maistininkų, vaistininkų, bankininkų.
„Apie 2007 metus mes mokėme „Swedbank“ pardavimo vadybininkus, kaip suprasti verslo poreikius – iš jų pačių padarėme mikroverslininkus. Manau, tai padėjo jiems išlaikyti ar net padidinti verslo klientų dalį, nes iki tol bankas daugiau dirbdavo su mažaisiais vartotojais“, – pasakoja konsultantas.
Dabar EKT specializuojasi mokydami įmonių darbuotojus jų darbo vietose. „Įprastai vadybos technologijos yra atidirbtos. Tad jeigu pajutote, kad aptarnaujantys žmonės prekę siūlo per prievartą, vadinasi, jiems dar reikia mokytis. Jūs turėtume to nepajusti, o džiaugtis, kad gavote geriausią pasirinkimą, – atskleidžia vieną konsultantų virtuvės principą G. Umbrasas. – Apskritai konsultavimas yra klasika – daugumą vadybos principų žinojo jau senovės egiptiečiai. Šiandien prie vadybos teorijos bene rimčiausiai prisidėjo psichologija – humanizavo visą procesą.“
Neretai G. Umbrasas pataria ir turtingiems investuotojams. Antai kartais dirba vienam verslininkui, kurio skolinto ir nuosavo kapitalo santykis prieš praėjusią finansų krizę buvo maždaug 85 proc. ir 15 proc. „Jam aiškinau, kad pirkti sklypus ir statyti namus iš skolintų pinigų, užuot plėtojus pagrindinį verslą, prieštarauja akademinėms tiesoms. Jis man atsikirsdavo, jog visi taip daro, – apie konsultanto misiją kalba G. Umbrasas. – Šiandien jis verslą yra išsaugojęs, bet visą nekilnojamąjį turtą ir per dešimtmetį sukauptą uždarbį prarado. Apskritai lietuviai per krizę parodė esantys lošėjai.“
Bėgame paviršiumi ir svetur...
Anot G. Umbraso, krizė Lietuvoje baigėsi 2010 metais, nors ne vienas tebegyvena taip, tarsi ji tebetruktų. „Pastaruosius dvejus metus mane erzina straipsniai, prasidedantys nuo formuluotės: „kadangi šalyje sunkmetis“ – tai it užkeikimo žodis visose srityse, nuo bibliotekų iki verslo organizavimo“, – atkreipia dėmesį jis.
Pašnekovo manymu, dėl sunkmečio nesiliaujanti guostis visuomenės dalis vadovaujasi neadekvačiais lūkesčiais – gyvena pagal išteklius, bet panikuoja: krizė! „Lietuvoje didžioji krizė buvo 1994–1996 metais, kai mūsų vartojimo galimybės smuko per pusę, palyginti su 1990 metais. Iš tikrųjų nuo 1996-ųjų mes nuolat kylame – kilome net per Rusijos ir praėjusią krizes“, – teigia G. Umbrasas.
Bet žmonės tai pamiršta, mat nori judėti greičiau, negu išgali patempti ekonomikos vežimas „Manau, šiuolaikinė visuomenė – jau ne mano karta, o jaunesnė, yra per daug racionali, siekia kuo didesnės galios, bet nuo sukimosi jau nebepatiria malonumo ir galiausiai kasasi tik paviršiumi“, – mano G. Umbrasas.
Pasak konsultanto, žmogus turėtų dažniau išsprūsti iš savo veiklos bėgimo takelio. „Jeigu jis visad bėgs tuo takeliu, greičiausiai jį išneš. Gerbiamo Bronislovo Lubio širdis taip ir sustojo. Per anksti, – tvirtina 58-metis verslininkas. – Aš pats po truputėlį apsukas mažinu – man nebepriimtina dirbti dvi naktis paeiliui.“
Tačiau bėgančioje visuomenėje apsukresnieji nemėgsta nevykėlių ir išsijuosę juos žemina, kartu gilėja praraja tarp turtingųjų ir vargingesniųjų.
„Štai Lietuvos elitas daugmaž sutelpa į vieną žurnalo nuotraukų katalogą, kuris, beje, beveik sutampa su didžiausių skolininkų sąrašais, – atkreipia dėmesį G. Umbrasas. – Mūsų tragedija, kad nesame laimingi ir gyvename pagal griežtą hierarchiją. Vyrauja didžiulė atskirtis tarp viršūnėlių ir apačių, dėl to visi lieka nelaimingi. Galiausiai vienas sluoksnis grūda savo vaikus į Kembridžą, o vargingesniųjų vaikai patys išvažiuoja tikėdamiesi ten būti laimingesni. EKT stengiasi ir apie tai kalbėti.“
CV: Gintas Umbrasas
1977 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą
1977–1989 m. dirbo Mokslo ministerijos tarnautoju
1989–1992 m. universitete dėstė aplinkos apsaugą
1992–1994 m. buvo įmonės „Transfer“ direktoriaus pavaduotojas
1994 m. su kolega įkūrė bendrovę „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai
Faktai: EKT
Įmonės pajamos priklauso nuo ES finansinių perspektyvų: 2009 m. jos buvo 3,5 mln. litų, 2010 m. sudarė 9,8 mln. litų, 2011 m. – 14,0 mln. litų
Bendrovėje dirba daugiau kaip 40 žmonių
Nuo 2009 m. įgyvendino per 400 įvairių projektų 200 organizacijų
Priklauso Lietuvos vadybos konsultantų, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Tarptautinio ugdomojo vadovavimo profesionalų, Lietuvos inžinerinės pramonės, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijoms.
Straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje "Ekonomika.lt" (Nr. 16 (78) balandžio 23-29 d.
