Dabar, kai galime sau leisti viską – dvidešimt kartų per metus persidažyti plaukus, kasdien keisti akių spalvą, ryte kalbėti viena, o popiet kita kalba, – nenuostabu, kad mūsų tapatybę identifikuoti darosi vis sunkiau.
Na, bent jau tautybę tai tikrai. Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ meno vadovas Giedrius Svilainis tikino – išlikti patiems savimi yra gyvybiškai svarbu, rašo „Respublika“.
Svarbu išlaikyti savitumą
O kas geriau gali atskleisti istoriją, kartu ir tikrąjį mūsų pradą, jei ne senovinis dainų ir šokių palikimas. Atrodo, taip noriai mokomės flamenko ar tango judesių, bet jau retas kuris galėtų pakartoti „Klumpakojį“... „Bet man smagu matyti, kad dabartinis jaunimas pradeda domėtis liaudiška muzika. Jiems įdomu. Ir „Lietuvos“ ansamblio jie visiškai netapatina su Sovietų Sąjungos užsilikusiu paveldu, ką iki šių dienų bando įrodinėti kai kurie politikuojantys ansamblio oponentai“, – kalbėjo kompozitorius G.Svilainis.
„Mes galime likti unikalūs tik išlaikydami savo žanrą. Brahmsą kiti simfoniniai orkestrai pasaulyje groja kur kas geriau nei mūsų, o mūsų savitas žanras pristato būtent lietuvių liaudies, kaip nacionalinę, kultūrą. Tai yra unikalu ir originalu. Nes be tokių tautinių dalykų Europa suvienodės“, – buvo įsitikinęs ansamblio meno vadovas.
„Mūs kolūkio pirmininkas“
Ansamblis „Lietuva“ įkurtas 1940 m. Jo įkūrimo idėja kilo būtent kompozitoriui, profesoriui, lietuviškų tradicijų puoselėtojui Jonui Švedui, kurio šimtmetį minime šiemet. „Įkurti ansamblį J.Švedui buvo neblogos sąlygos – tuometė valdžia jam suteikė gana geras galimybes.
Taip 1941 m. vasario 23-iąją tuometės Raudonosios armijos proga buvo surengtas pirmasis koncertas“, – šnekėjo G.Svilainis.
Kompozitorius pasakojo, kad, į Lietuvą atėjus vokiečiams, ansamblio veiklą politiniai dalykai lėmė kur kas mažiau, ji tapo laisvesnė. Vėliau, karo metais, „Lietuva“ iširo, o kai pokario laiku ansamblis vėl buvo suburtas, tapo labiau ideologinis nei kada nors. „To meto valdžia vis kėlė kūrinius apie Staliną, kolūkio pirmininkus ir panašiai. Tačiau J.Švedas gudraudamas ir turėdamas atiduoti duoklę, į programas įtraukdavo kelis kūrinius apie partijos šlovę, o likusioje programos dalyje skambėdavo vien liaudies dainų išdailos ir šokiai.
Iki 1962 m. J.Švedas dar laikėsi, bet vėliau buvo priverstas daryti vaizdelius, kaip „Mūs kolūkio pirmininkas“. Dabar, kai matau įrašus, suprantu, kokią užslėptą ironiją jis turėjo. Bet, deja, vadovo nervai neišlaikė to meto cinizmo ir jis atsistatydino“, – dėstė meno vadovas.
Nenuostabu, kad po šio žingsnio „Lietuvos“ veikla tapo vis labiau ideologine. Ansamblis buvo įsuktas į valdžios ratus ir pristatomas kaip reprezentacinis kolektyvas. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Juk tik taip pasaulis išgirdo ir pamatę mūsų lietuviškas dainus ir šokius.
Juk tik taip mes galėjome išlaikyti savo liaudies dainą ir šokį. Todėl suprantama, kodėl atgavus Lietuvos nepriklausomybę buvo svarstomas tolimesnis ansamblio likimas. Pasak G.Svilainio, tai buvo metas, kai reikėjo viską, kas sena, ar tai buvo bloga, ar gera, griauti ir kurti iš naujo. Bet būtent J.Švedo ansamblio sukurtos liaudiškos dvasios dėka „Lietuva“ vis dėlto sugebėjo išlaikyti savo liaudiškumą. Šiuo metu ansamblyje yra apie 70 artistų – tai šokėjai, dainininkai ir orkestras.
Nauja knyga apie J.Švedą
Paminėti šimtųjų J.Švedo metinių į Lietuvą susirinko daugybė liaudies instrumentininkų iš įvairių Europos šalių, kurie taip pat groja ir akademinę muziką. „Buvo labai įdomūs koncertai, kai pritariant simfoniniam orkestrui buvo grojama solo kanklėmis, birbyne ar kitų šalių liaudies instrumentais“, – pasakojo G.Svilainis apie nuo praeito antradienio vykstančius tarptautinio J.Švedo festivalio renginius.
Ansamblis „Lietuva“ šia proga organizuoja atskirą koncertų ciklą. Vienas renginys jau įvyko Ylakiuose, J.Švedo gimtinėje. Kaip ir pirmajame koncerte, spalio 22 d. Vilniaus mažajame teatre bus pristatoma neseniai išleista profesoriaus A.Vyžinto knyga apie J.Švedą „Ateities kartoms“. Šiame leidinyje bus galima susipažinti su anksčiau nepublikuota medžiaga iš kompozitoriaus dienoraščio, kuris ilgus metus išgulėjęs užrakintas Antano Sniečkaus seife, tada išgelbėjo maestro nuo tremties. Prasminga, kad kompozitorius G.Svilainis šiai sukakčiai paminėti pristato savo kūrinį „Dedikacija“, grindžiamą J.Švedo kūrybos dvasia ir originalia šio kūrinio interpretacija.
Taip pat „Lietuva“ rengs koncertus Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje.
Drauge su ansambliu dainuos atlikėja Gintarė Skėrytė, su skrabalais gros Regimantas Šilinskas, visur bus pristatoma ilgai laukta knyga.
G.Svilainis pripažino, kad šiuolaikinių technologijų pasaulyje išlaikyti savitumą tikrai nėra lengva, bet kaip tik toks yra ansamblio „Lietuva“ tikslas. „Dabartinėje visuomenėje esame kažkur tarp žemės ir dangaus.
Folkloras yra žemė, o dangus yra simfonijos, operos – tai, kur eina elitas. O mes esame nei čia, nei ten. Tad ieškome naujų kelių, naujų šiuolaikiškų išraiškos formų. Stilizuotame folklore yra veiksmas, daina, reginys. Tai profesionalus šokėjų, liaudies instrumentų ir choro grupių jungtinis meno ansamblis, o tai išlaikyti sunku“, – atsiduso kompozitorius.
Ansamblio meno vadovas pasakojo, kad gana dažnai girdi viešų pasvarstymų, esą kam reikalingas štai toks liaudiškų intrumentų orkestras, jei yra seniai subalansuotas simfoninis klasikinis orkestras ar baletas. Bet, pasak G.Svilainio, tai visai kas kita, ir šalims svarbu išlaikyti būtent tą palikimą, kuris esmingai skiriasi nuo kaimyninių valstybių muzikos.
Rasa Velijevaitė
