Yra du variantai, ką uolūs krikščionys pamanys, perskaitę pavadinimą. Pirmuoju atveju pagalvos, kad šiame tekste bus tyčiojamasi iš Bažnyčios, o antruoju, jog Bažnyčia bus aukštinama. Deja, nei viena, nei kita, mielieji. Nors nesu praktikuojantis katalikas, Dievui dėkoju kiekvieną dieną. Už bet ką – gyvenimo laimės pojūtį ar nedideles dovanėles, nukrentančias iš dangaus. Skirtingai nuo laisvamanių ar ateistų, tas absoliutas, ta dievybė, tikiu, daugelio gyvenime yra be galo svarbi, nubrėžianti ribas tarp sąžinės ir bendrai egzistencijos. Tačiau šis tekstas irgi ne apie tai.
Tiesiog norėtųsi atskirti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nuo kai kurių jos dvasininkų akiplėšiško kišimosi į politiką, kai prisidengiant Dievo vardu ir Biblija prieš Seimo rinkimus braunamasi į rinkėjo valią. Tarsi viena partija šventa, palaimintoji, kuriai skirta valdyti Lietuvą per amžius, o kitos partijos, jų požiūriu, priėdusios velnių. Priėdusios tų nelabųjų, kurie verdančios smalos katiluose 4 metus kankins Lietuvos piliečius. Visa tai primena siaubo novelių serialą „Pasakėles iš rūsio“, kur kikenantis skeletas kiekvienos serijos pabaigoje ironiškai pakelia baltą pirštą: „Jūs, vaikai, taip nedarykite, kaip tas (ar anas) veikėjas, nes neteksite galvos“.
Tokias pasakėles artėjant Seimo rinkimams jau pradeda sekti kai kurie kunigai. Štai rugpjūčio 29 dieną viename Kauno restoranų (!) Ronaldo Reigano klubas (artimai siejamas su valdančiąją partija) organizuoja diskusiją. Joje dalyvaus kunigas Kęstutis Kėvalas ir socialinės apsaugos bei darbo ministras Donatas Jankauskas. Stilizuotame plakate – JAV ir senosios Lietuvos vėliavų fragmentai. Vakaro metu gyvai dainuos ir fortepijonu gros Andrijana Filinaitė, o susirinkusieji bus vaišinami vyno taure.
Suprantu, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) atstovas D. Jankauskas neriasi iš kailio, kad tik būtų perrinktas į Seimą, tačiau ką ten veiks kunigas. Žmogus, kuris, kaip sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, turi būti „ten, kur skaudu“.
Kunige, ar Jūs iš tiesų manote, kad rugpjūčio 29-osios vakarą turite būti pasilinksminimo vietoje ir viešai diskutuoti su žmogumi, kurio dėka turime 300 tūkstančių bedarbių, mažiausiai 400 tūkstančių emigrantų, Lietuvoje palikusių savo vaikus ir senelius? Kaip žemai reikia kristi, kad už 30 sidabrinių kunigas parduoda sąžinę, užuot rūpindamasis kaip padėti savo kolegoms dvasininkams rinkti labdarą vargstantiesiems.
K. Kėvalas, būdamas vienu iš Marijos radijo vadovų, matyt, pamiršo, kad jo kolega kunigas Robertas Grigas per „Caritą“ sugeba be jokios reklamos ir padlaižiavimo politikams apdalinti maisto paketais 500 tūkstančių šalies varguolių. Kad R. Grigo pašaukimo esmė rūpintis nuskriaustaisiais ir alkstančiais, o kokią žinią Jūs, ponas kunige, perduosite žmonėms diskutuodamas su D. Jankausku. Tikriausiai sakysite, kad visą tą chaosą, kurį Lietuvoje šiuos ketverius metus kėlė konservatoriai, buvo pasiųsta žmonėms iš dangaus. Kaip išbandymas? Panašiai, kaip Dzeusas paliepė išnaikinti žmones, o juos gelbėjęs Prometėjęs šiomis dienomis nusileido į žemę D. Jankausko asmenyje.
Tikriausiai kunigas visuomenės bėdas per diskusiją su D. Jankausku mėgins pateikti kaip eucharistinį slėpinį ir jį virtuoziškai aiškins it garsus scholastikas?
Beje, ar toje vyno taurėje bus Kristaus kraujas ar vis dėlto paprastas vynas? Jei taip, tuomet blaivybės sąjūdžio lyderis Aurelijus Veryga jums turėtų paspausti ranką už Tautos girdymą.
Bet gal įvyks kitaip. Gal kunigas K. Kėvalas pasirašytinai rinkėjams dalins indulgencijas už kiekvieną pažadėtą balsą už TS–LKD, o gal surengs improvizuotas pamaldas ir lieps kartoti žodžius iš Švč. Kristaus Kraujo litanijos. Beveik įsivaizduoju, kaip K. Kėvalas sako: „Viešpatie, padėk konservatoriams spalio 14 dieną laimėti kuo daugiau mandatų“. Susirinkusieji atsako: „Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus...“. „Dieve, Dangiškasis Tėve, neleisk apsisprendusiesiems balsuoti už kitas partijas ateiti į rinkimus“. Susirinkusieji vėl atkartoja: „Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus...“
Skamba kaip pasityčiojimas, bet, Kunige, visa tai, tiesiog apgailėtina. Taip apgailėtina, kad savo žodyne nerandu kitokių žodžių.
Belieka paklausti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovų, kada pagaliau jie baigs toleruoti dvasininkus, mėginančius įsiteikti politikams, o gal Bažnyčios kišimasis į politiką jau seniai tapo norma? Gal ji pasirengusi bet kam, kad tik būtų skirtas papildomas milijonas litų už sutvarkytą stogą? Jei taip, tuomet tokia Bažnyčia kuo toliau, tuo labiau praras autoritetą tarp tikinčiųjų. Ir teisūs bus sakantieji, kad tokia Bažnyčia Lietuvai nereikalinga, nes mes visi piliečiai, kaip bendruomenė, 1992 metais susitarėme ir Konstitucijoje parašėme: „Kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos“, o kiti Konstitucijos punktai Bažnyčiai suteikia teisę laisvai skelbti tik savo tikėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad 80 procentų Lietuvos piliečių save laiko katalikais, bet koks meilikavimasis su politikais, mano asmenine nuomone, laikomas tiesioginiu spaudimu rinkėjams per jų dvasinį tapatumo pasaulį, jau nekalbant apie Tautos girdymą (papirkinėjimą) vynu.
Ko jau ko, o D. Jankauskas su likusiais konservatoriais per šiuos metus nusipelnė ne rinkėjų malonės, o erdvios paūnksnės politinėse kapinaitėse, kur atsirėmęs į paminklą skeletas pikdžiugiškai porina: „O jūs vaikai, taip daugiau nedarykite“.
Šis ministras nėra ne nei Prometėjas, nei Džeimas Bondas, nei, galiausiai, Bobas Marley, rytais dainuojantis „Three Little Birds“. Jam pasigirti, švelniai tariant, nėra kuo. Kai ministras grąžins tai, ką per šią kadenciją atėmė iš pensininkų, kai nubrauks ašarą kiekvienam vaikui, kurio tėvai dėl nemokšiško valdymo buvo priversti palikti šalį ir lenkti nugarą Anglijoje, tada mes ir pakalbėsime apie jo išganymą. O Jūs, kunige, turėkite bent šiek tiek sarmatos.
