Agnė Skamarakaitė, LRT Radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Rusijos pareiškimą, kad Baltijos valstybėse pažeidžiamos rusakalbių gyventojų teisės, galima pavadinti katilo kaitinimu, sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis. „Rusijos kaitinamas įtampų katilas nebūtinai gali būti vykdomas propagandiniais būdais. Tiesiog bet kurias grupes reikia kaitinti tam, kad kiltų sumaištis, riaušės. Nebūtinai tai daryti gali rusakalbiai – gali ir lietuviakalbiai. Jie puikiausiai gali sukelti įtampą, neturinčią nieko bendra su Rusija. Tai vadinama kitokiomis technologijomis“, – pastebi jis.
G. Mažeikio nuomone, vertėtų pagalvoti ir apie pavojingą terminą „rusakalbiai“, Lietuvoje pasigautą iš Rusijos žiniasklaidos: „Kol Lietuvoje apie rusakalbius kalbėjome mitologiškai (kaip kalba Maskva ir Kremlius), baltarusius, ukrainiečius, rusus, lenkus, rusakalbius lietuvius – visus suplakėme į vieną krūvą. Jie pakliuvo į milžinišką rusakalbių grupę, o tai ir yra Maskvos bei Kremliaus objektas.“
– Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas pirmadienį pareiškė, kad tarptautinė bendruomenė turėtų ryžtingai reaguoti į grubius rusakalbių gyventojų teisių pažeidimus Baltijos valstybėse. Taip pat – į augančią politizuotą rusofobiją. Ar turėtume į tokius pareiškimus reaguoti? Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas mano, kad tai kelia susirūpinimą, todėl reikėtų bendro visų trijų Baltijos valstybių atsako.
– Pirmiausia, kaip reaguoti? Gali reaguoti Prezidentė ar prezidentai, Seimas, parlamentai, vyriausybės, žiniasklaida, galimos plačios diskusijos. Nemanau, kad reikėtų platesnių diskusijų, nes šis pareiškimas paprastai vadinamas katilo kaitinimu. O prisidėti prie įtampos didinimo ir katilo kaitinimo nereikėtų. Bet reaguoti tam tikrų komisijų ekspertų ir analitinių straipsnių žiniasklaidoje pavidalu reikėtų.
– Ar yra pagrindo tuose pareiškimuose?
– Pagrindą visada galima rasti, ypač turint omenyje tai, kad mes esame skirtingi žmonės, turintys skirtingų interesų. Ir įvairios grupės (nebūtinai vadinamųjų „rusakalbių“) siekia skirtingų tikslų. Demokratinėje visuomenėje mūsų nuomonės ir interesai nesutampa, todėl pagrindo atrasti vieniems ar kitiems skirtumams visada yra. Tačiau aš apskritai nelabai sutinku ir su pavojingu terminu „rusakalbiai“, kuris Lietuvoje buvo pasigautas iš Rusijos žiniasklaidos. Man pats šis žodis kiekvieną kartą kelia tam tikrų įtarimų, nes tarsi kalbama tokia dvilype kalba – apie kalbos nešiotojus ir apie tautybę. Tada neaišku, apie ką gi kalbame.
– Reikėtų sakyti „Lietuvos rusai“?
– Jei mes pasakome „Lietuvos rusai“, iš karto sumažiname Maskvos objektą (arba vadinamąją poveikio grupę), nes iš pradžių, kol Lietuvoje kalbėjome apie rusakalbius mitologiškai (kaip kalba Maskva ir Kremlius), tai baltarusius, ukrainiečius, rusus, lenkus, rusakalbius lietuvius, kurie grįžę iš Sibiro prastai moka lietuviškai, – visus suplakėme į vieną krūvą. Jie pakliuvo į milžinišką rusakalbių grupę, o tai ir yra Maskvos bei Kremliaus objektas. Jei mes juos suskirstysime pagal savijautą, elgseną ir integruosime pagal interesus, ta mitologinė rusakalbių grupė, kurią Kremlius eskaluoja, pradės nykti.
– Koks turėtų būti atsakas į Rusijos informacinį karą? Nes dabar mes dažniau atsimušinėjame.
– Pirmiausia ekspertai truputį skiria informacinį ir propagandinį karą. Informacinis karas dažniausiai susijęs su informacija apie faktus ir įvykius. O propaganda dar yra susijusi su muzika, emocijomis, viltimis, nostalgija, t. y. su labai kūrybinga jausmų sfera. Bet kokiu atveju dažniausiai mes susiduriame su didžiulėmis, gerai organizuotomis propagandinėmis mašinomis, o su jomis juokauti ar nejuokauti yra tas pats, kas diskutuoti su internetiniais troliais ar automatiškai generuojamomis žinutėmis. Tai visiškai beprasmis dalykas. Diskutuoti su Rusijos propaganda nereikia, galima ją (būtent informacinį melą) demistifikuoti.
Kitu atveju pritarčiau tam, kas anksčiau buvo kalbėta dėl bendro visuomeninio (ne komercinio) Rusijos kanalo kūrimo sudarant trijų Baltijos šalių partnerystės paritetines sutartis. Labai gaila, kad tas dalykas prislopo. Neabejotinai reikia didinti informacinį švietimą ir suteikti daugiau galimybių ukrainiečiams ir baltarusiams, kurių Lietuvoje yra pakankamai daug, kad jie save ne visada tapatintų su mitologiniais rusakalbiais. Reikėtų palaikyti juos pačius ir jų kultūrinę veiklą, suteikti daugiau galimybių kalbėti ir pasireikšti informacinėje erdvėje, ypač per visuomeninius kanalus, visuomeninį valstybinį radiją.
Ir anksčiau esu kalbėjęs, ir dabar pritarčiau kai kurių Rusijos laidų (nebūtinai kanalų) stabdymui arba cenzūravimui, jeigu jos yra labai agresyvios, turint omenyje, kad jos išties valstybei ir piliečiams pavojingos. Keista, bet pavyzdžių galima atrasti Baltarusijoje, kur Aliaksandras Lukašenka sėkmingai tildo tas laidas, kurios agresyviai nukreiptos prieš jį. Kitaip tariant, sprendimų iš tiesų yra daug.
Bet kyla klausimas, kas tuos dalykus organizuos ir imsis šios politikos. Čia jau, sakyčiau, toks demokratinio lėtumo parodymas ir demonstravimas, kad viskas, kas dedasi Lietuvoje ir kas pakankamai skubu, įvyksta per labai ilgą laiką. O Rusijos kaitinamas įtampų katilas nebūtinai gali būti vykdomas propagandiniais būdais. Tiesiog bet kurias grupes reikia kaitinti tam, kad kiltų sumaištis, kokios nors riaušės. Nebūtinai tai daryti gali rusakalbiai – gali ir lietuviakalbiai. Jie puikiausiai gali sukelti įtampą, neturinčią nieko bendra su Rusija. Tai vadinama kitokiomis technologijomis. Naudojantis socialinėmis, humanitarinėmis technologijomis, tai galima pasiekti ir be propagandos. Kitaip tariant, tai iš tiesų didelė kompleksinė problema, apie kurią reikia diskutuoti. Pirmiausia turėtų diskutuoti ekspertai, o tik paskui – Seimas.
