Savo šaliai Kinijoje vykusiame „Mis Pasaulis“ konkurse atstovavusi Gritė Maruškevičiūtė neslepia nusivylimo, kad, užuot sulaukusi gražaus žodžio dėl pasiekimų Sanijoje, sulaukė tik nepelnytų priekaištų. Dėl neva geografinių žinių trūkumo apkaltinta mergina prisipažino pasiilgusi kinų šiltumo ir paslaugumo.
Mėnesį Kinijoje kartu su 115 gražiausių pasaulio merginų praleidusi lietuvaitė patikino, kad pasiruošimas konkursui nebuvo toks jau pasakiškas, kaip žiniasklaidos buvo skelbiama. Tačiau prieš dvi savaites namo sugrįžusi Gritė prisipažino pasiilgusi laiko ten.
Kaip jautiesi sugrįžusi?
Iš tiesų, tai labai trūksta ten sutiktų merginų ir praleisto laiko su jomis bei aptarnaujančio personalo darbuotojais, pavyzdžiui, choreografėmis. Sutikau nepaprastų, labai mane nustebinusių ir įkvepiančių žmonių.
Greičiausiai nebuvo smagu vos sugrįžus sulaukti kaltinimų...
Kartą Kinijoje kalbėjome su dalyvėmis apie skirtumus šalyse, kuomet išlydi išrinktą merginą į tokį konkursą. Visur su šypsenomis, pagalba ir džiaugsmu, kad mergina pristatys jų šalį tarptautiniame konkurse. O pas mus iškarto kartu su „Mis“ titulu suteikia ir „kvailės“... Merginos smerkiamos vien dėl to, jog eina į grožio konkursus. Nors kitose šalyse merginos specialiai tam nuo mažens ruošiamos( auginamos) , o aplinkiniai tik džiaugiasi, kad dar vyksta kažkas gražaus ir džiuginančio akis.
G. Maruškevičiūtė Kinijoje (asm. arch. nuotr.)
Buvo kalbama, kad visos dalyvės gyveno „princesių rojuje“. Kiek tame tiesos?
Gal ir galėjo pasirodyti taip, nes gyvenome nuostabiame viešbutyje,(jis pastatytas remiantis garsiaisiais kinų sodais: su daug dirbtinų upeliukų, tvenkinukų, kuriuose plaukioja „auksinės žuvelės“) buvome skaniai maitinamos, saugomos. Tačiau nebuvo laiko visu tuo pasidžiaugti. Programa kasdien, nuo pat pirmos atvykimo minutės, buvo tokia intensyvi, kad per parą miegodavome vos po 3-5 valandas.
Koks buvo pirmas įspūdis, susipažinus su konkurentėmis?
Visos dalyvės labai mėgo dažytis! Kartu su kambario drauge, Liuksemburgo atstove, besiruošdamos pirmiesiems bendriems pusryčiams nustebome, jog buvo paprašyta pasipuošti kokteilinėmis suknelėmis ir vakariniu makiažu. Vis dėlto, išvydusios kitas merginas, turėjome sugrįžti ir peasiruošti naujai. Bet džiaugiuosi, kad teko sutikti ir dideliu humoro jausmu,optimizmu bei veržlumu trykštančių gražuolių, iš kurių ne vienam lietuviui reikėtų pasimokyti.
G. Maruškevičiūtė Kinijoje (asm. arch. nuotr.)
Ar teko sutikti dirbtinai pasigražinusių dalyvių?
Beveik pusė kasdien vaikščiojo su dirbtinėmis blakstienomis, kain kurios jų net su dirbtinai priaugintomis. Buvo tokių, kurios be pagalbos negalėdavo nulipti laiptais dėl pernelyg suveržtų korsetų.
Pastebėjau merginų, pasidariusių ir plastines operacijas, tačiau nei viena jų į maudymosi kostiumėlių konkurso dvidešimtuką nepapuolė.
Ar pati pritari, kad grožio konkursuose varžytųsi chirurgo padailintos merginos?
Tikrai ne. Ne kartą su kambario drauge kalbėdavom, kas lieka iš pačios merginos, ką ji savo natūralaus gali pademonstruoti, jei yra tiesiog „perdaryta“? Tikriausiai turėtų būti rengiami atskiri konkursai: natūralaus ir dirbtinio grožio.
G. Maruškevičiūtė Kinijoje (asm. arch. nuotr.)
Kaip vertini savo pasiekimus?
Nors į finalą nepapuoliau, tačiau esu labai patenkinta, sulaukiau daug pagyrimų Kinijoje. Savo jėgomis patekau į „Bikini TOP 40" bei geriausių tautinių šokių dvidešimtuką. Gaila, jog Lietuvoje mano pasirodymas taip ir nebuvo parodytas...
Kaip prabėgo mėnuo Kinijoje? Ką veikdavote?
Greičiausiai daug laiko tiesiog laukdavom! Jei pusryčiai būdavo numatyti pusę septynių, laukdavom iki pusės aštuonių. Per daug merginų, kad visos laiku suspėtų susiruošti.
Daug laiko praleidome prie mūsų bendro šokio, kuris buvo parodytas finale, repeticijų. Mokydavomės grupelėmis atskirai, nes šimtui vienu metu mokytis šokio žingsnelių nebūtų buvę paprasta.
Taip pat dažnai būdavome kviečiamos iškilmingoms vakarienėms, kur susitikdavome su valdžios astovais. Konkursas buvo surengtas pačių kinų, tad norėta jiems atsidėkoti. Kartu pavakarieniaudavom, dažnai būdavome prašomos sudainuoti „Miss World“ himną.
Dienos metu dažniausiai vykdavome apžiūrėti žymių vietovių.
G. Maruškevičiūtė Kinijoje (asm. arch. nuotr.)
Kuris renginys tau labiausiai įstrigo?
Greičiausiai labdaros renginys. Jo metu „pardavinėjome“ iš tėvynių atsivežtus suvenyrus. Žinoma, daugiausiai buvo sportinės atributikos, pati turėjau atvežusi krepšinės rinktinės marškinėlius.
Nemažai keliavote, kas labiausiai patiko iš aplankytų vietų?
Ta pati Mongolija, apie kurią čia tiek daug dabar kalbama... Gavau nemažai piktų komentarų, tačiau net ir išaiškėjus tiesai niekas neskuba atsiprašyti. Nežinantiems pakartosiu, kad didelė Mongolijos dalis priklauso Kinijai – joje ir lankėmės.
Mongolai labai skiriasi nuo pačių kinų – tiek išvaizda, tiek būdu. Tokių šiltų žmonių dar neteko sutikti!
Ar būtų galima ko lietuviams pasimokyti iš jų?
Labiausiai – pasididžiavimo savo šalimi, kultūra. Stebėjome jaunimo atliekamus tautinius šokius. Jei šoka lietuviai su tautiniais kostiumais, atrodo, lyg gėdintųsi – akis nuleidę, nedrąsūs. O čia jaunimas šypsosi, šoka – iš širdies.
Pasiilgau ir kinų paslaugumo, geranoriškumo. Nesu mačiusi rėkiančio kino! Jie įpratę atsiprašinėti už mažiausias smulkmenas, kartais net už negerą mintį.
Ar tau prisistačius klausinėjo, kur rasti Lietuvą?
Žinoma, daug kas nežinojo. Net tos pačios dalyvės kartais nesigėdindavo paklausti, ar Lietuva – Europoje.
Tačiau Mongolijoje sutikau vieną iš valdžios atstovų, kuris vos man prisistačius teigė žinantis Vilnių. Vienas jo giminaičių keliavo po Baltijos šalis – jam tie pasakojimai įstrigo.
Apie Lietuvą žinojo ir pati Julia Morley, pagrindinė „Mis Pasaulis“ organizatorė. Susitikimo su komisija metu pasakojau apie Vilnių, senamiestį, o ji prisiminė čia besilankiusi.