Taip jau sutapo, kad pirmoji šių metų pavasario diena drauge yra ir pirma kompozitoriaus, Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano, profesoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kūrybinių atostogų diena. Atsisakęs dekano pareigų, jis keletą mėnesių gyvens vien muzika, tarsi kompensuodamas tą laiką, kai neturėjo kada kurti. O paskui žada į fakultetą pas studentus ateiti tik kaip profesorius. Galima pridurti (jo sutikimo neklausus) – studentų ir „bendrapiliečių“ – kauniečių – gerbiamas, mylimas, kritiškas sau ir kitiems, ryškus, pilietiškas akademinės bendruomenės atstovas.
Paskutiniąją dekano darbo dieną prof. G. Kuprevičius sutiko skirti laiko ir naujienų agentūrai ELTA, pasiūliusiai nors fragmentiškai pakalbėti apie Kauno kultūrinį gyvenimą, kuris, daugelio menininkų įsitikinimu, neretai priklauso nuo valdžios malonės ar jos sprendimų.
– Ar sekdamas viešojoje erdvėje besimezgančias diskusijas dėl neva mažėjančio finansinio „dėmesio“ Kauno kultūrai, Jūs sutiktumėte pritarti tiems, kurie teigia, jog pasistatęs saloje prestižinę areną, Kaunas pritrūko galių pasirūpinti miesto prestižu?
– Aš kitaip pasakyčiau: Kaunas vis labiau lenda į savotišką kiautą, kurį pats susikūrė ir dabar darosi panašus į lėtai judančią sraigę. Senovės graikai sakė: valdžia atspindi visuomenę. Tokią, kokia ji yra de facto. Tai visuomenė neturėtų ant valdžios pykti. Bet mes pykstame ne tik ant valdžios.
Esame įpratę vieni kitus plūsti, pašiepti, būti vieni kitiems priešais. Niekada negalvojęs apie jokias emigracijas, dabar kartais pasakau: norėčiau išvažiuoti. Nes pavargau nuo niurzgėjimo, kurį girdžiu aplink. Kas lietuviams uždėjo tokias niurzgalių kaukes, nereikia nė spėlioti: jie patys.
Va, žiūrėjau per televiziją, kaip graikai šventė Užgavėnes. Mačiau minias linksmų, laimingų žmonių. O jų, ką, problemos mažesnės nei mūsų? Arba Italijoje: užeini į parduotuvę, šypsosi visi, gyvi, džiugiai nusiteikę. Pas mus žmonės patys pasirenka fonui liūdesį, todėl ir gali pasijusti Lietuvoje tarsi didelėse kapinėse.
– Na, gal nereikia taip pesimistiškai kalbėti, juk mes irgi turim visokių džiugesio centrų, prestižinių rūmų, kur daug visko kone kasdien vyksta, ir žmonės bent trumpam pamiršta savo problemas?
– Taip, turim. Va, siuntinėja grupė kauniečių kreipimąsi dėl miesto valdžios iškraipytos „Tautos namų“ idėjos. Lyg ir yra taip pavadinti namai, bet jie, sakoma, ne tokie turėtų būti. Betgi turim Kaune dabar net tautos rūmus – „Žalgirio“ areną. Ne, nesu aš prieš rusus, totorius ar kokius eskimus. Man tik neaišku, kodėl miesto lėšomis pastatyta arena nežinia kuo tapusi. Kas ji yra, ką reprezentuoja? Miesto kultūrą? Tai jau tikrai ne.
Kiekvienas garbus miestas tradiciškai turi tam tikrus kultūros ir meno židinius. Turi to ir Kaunas. Pirmasis toks taškas yra Muzikinis teatras. Jis stato operas, operetes, – viskas ten gerai, teatran žiūrovai plūste plūsta, net užsidegė nuo tos laimės teatras. Leisiu sau pajuokauti, – ugnis ne tik degina ar budrumo moko, ji ir apvalo. Antras taškas pagal akademinę hierarchiją – Kauno filharmonija. Ir ji aktyviai veikia, yra populiari. Negaliu nepaminėti ir muziejų. Tiesa, dalis jų mirę, nes ten tuščiose erdvėse (kadangi lankytojų – reta) sėdi nelaimingi žmonės, kurie mąsto apie tai, jog „reikia kažką daryti“.
– Pagal Jus išeitų, jog kultūrinė infrastruktūra Kaune yra nebloga, tai ko dar trūksta?
– Iš tikrųjų, kai Kaune gyventojų beliko maždaug 330 tūkstančių, kultūrinė miesto infrastruktūra visai patenkinama. Tačiau pati visuomenė renkasi kitus prioritetus. Ir valdžia visaip sumąsto kultūros klausimu, keistokai prioritetus susidėlioja. Vienas variantas, kai vicemeras viešai prilygina baletą sportui (pagal jį gal viskas yra regbis?), kitas, kai kyla idiotiškos idėjos jungti, sujungti, priglausti prie kažko teatrą. Jau turim miesto kultūroje keistą atvejį: Kauno simfoninis orkestras pusmetį dirba be vyriausiojo dirigento. Galim ironizuoti: tai – pažangu, bet ar iš tikrųjų?
Panašiai ir aktoriai galbūt verčiami bėgioti iš teatro į teatrą, kad šių įstaigų „veidai“ visiškai supanašėtų. Ir konkurencijos nebelieka.
– Nepykit, tačiau retas kaunietis patikės, jog tai – miestui reikšminga problema. Va, nemažai kauniečių pasipiktino, kad miesto valdžia žada baudomis bausti daugiabučių gyventojus, kurie aplink savo namą šiukšlių nekuops ir tuo gadins viso Kauno vaizdą. Čia tai problema. Nors ne vienas tų, kurie retsykiais iš Lietuvos pasižmonėti kur nors toliau išvyksta, galėjo matyti, kaip vokiečiai, pavyzdžiui, penktadieniais po darbo kas savaitę talkas ir savo gatvėse rengia: šluojasi, kad patiems ir svečiui gražiau būtų. O jei kas šiukšlina, gali būti kaimyno paskųstas ir mokės baudą. O kuo mes kitokie?
– Pratęsiu apie tuos užsienius. Singapūre, sako, jei šiukšlini, tai ir lazdų per padus gausi...
Taip, mes kitokie, nes mūsų bendruomeninio požiūrio būklė į savo miestą yra katastrofiška. Kai mes kitokie, tuomet „Žalgirio“ arena gali mums „piršti“, ką tik nori. Viską priimame kaip vertingą meną. Miestas už mokesčių mokėtojų pinigus pasistatė areną, kuri neturi nei strategijos, nei koncepcijos, ką žiūrovams pateikti. Teikia „viską“, nes tą viską žmonės „„algo“. Idilija? Ir neatsiranda, kas sujauktų tą tariamą idiliją.
Iš tikrųjų mes kitokie, nes gebam vienas iš kito netgi viešai tyčiotis. Va, politikei – insultas, o kokių tik komentarų neprirašo apie tai žmonės, – baisu darosi.
Kas kiršina žmones? Draugai, kaimynai, televizija, politikai, priešai iš šalies? Visokių atsakymų gali prisigalvoti. Kai pažiūrim, kokias partines intrigas, politinį trynimąsi pastaruoju metu televizija, spauda transliuoja, idėjos gesta, kūrybai impulso gali nebelikti. Kita vertus, su kuo apie savą idėją gali kalbėti? Tarkim, nueini pas Kauno valdininką, kokias idėjas gali jam dėlioti, jei nežinai, kaip jis jas interpretuos. O gal po valandos kitos jį su antrankiais kokia STT išsives?
Kaunui iš tikrųjų nėra gerai, nes jis neturi ūkininko, neturi šeimininko.
– Bet turi Kaunas jauną, ryžtingą merą, nejaugi to nepakanka?
– Reikia tokio mero, kuriuo žmonės patikėtų. Reikia, kad meras turėtų autoritetą. Kalbu ne apie šį ar kurį nors konkretų merą, kalbu apie mero instituciją. Meru negali būti manipuliuojama. Ar tikit, kad to nėra?
– Palikim merą ramybėje ir prisiminkim, jog esate akademinės bendruomenės atstovas, o Kaunas pastaruoju metu dažnai pavadinamas akademinio jaunimo miestu. Pelnytas tas vardas?
– Akademinė bendruomenė – atskiras klausimas. Universitetų autonomija – labiau deklaracijose. Galim tikėti, kad nusiteikimas geriau gyventi priklauso ne nuo ateities, bet nuo dabarties. Ir matom: viskas padaryta, kad akademinės bendruomenės prestižas būtų prarastas. Verda intrigos ne tik pačioje bendruomenėje, bet ir tarp jos bei valdžios.
Mes turim labai gero jaunimo, kuris pasirengęs dėl Lietuvos kalnus versti, bet jaunimas net artimiausios savo perspektyvos nemato. Spėjo išsiaiškinti, kokia reforma, koks įstatymas, žiūrėk, ar tik neatsiras poįstatyminis aktas, kuris viską sujauks, ir vėl nežinia tęsis neaišku kiek?
Ar Kaunas tikrai akademinis miestas, galima ir suabejoti. Ką tik šventėme Lietuvos universiteto įkūrimo Kaune 90-metį. Gėda sakyti, bet į „Žalgirio“ areną nepatekom, prisiėjo grūstis nedidelėje Filharmonijos salėje. Ir dar galiu pridurti, jog „akademinio miesto“ ištakose irgi visko būta. Apie tai kalbėjau jubiliejiniame renginyje.
Kaune iki 1922 metų jokio klasikinio universiteto nebuvo. Nepriklausomos Lietuvos švietimo ministrui Juozui Tūbeliui pasipriešinus, Kauno inteligentai, visuomenės remiami, įkūrė Aukštųjų mokslų draugiją, o šioji – Aukštuosius kursus, kurie pirmuosius klausytojus pakvietė 1920 metų sausio 17 d. Su ministrais bei valstybės požiūriu į universitetų autonomiją nesisekė ir vėliau – 1930 metais buvo prarasta laisvė savarankiškai tvarkytis, o 1937 m. – ir autonomijos praradimas ir visiška priklausomybė nuo švietimo ministro valios. Pastebėjau, kad per visą naujųjų , t.y. moderniųjų laikų, istoriją Lietuvos valstybės vadovai mokslą ir kultūrą vertino savotiškai. Kai kam ji buvo tiesiog našta.
– Ir kas po viso to?
– Manyčiau, tikrai turėtų ateiti supratimas, jog valstybė bus turtinga tuomet, kai galvos ne vien apie pinigus, bet ir apie tikslus, kurių įgyvendinimui bus reikalingi pinigai. Kai nėra tikslų arba jie menkaverčiai, tuomet ir pinigai atpinga arba nukeliauja ne ten, kur turėtų.
Esu giliai įsitikinęs, kad visuomenė atsakymų turėtų laukti ne tik iš ministrų kabinetų, seimų ar prezidentūrų, o ir iš universitetų. O gal net ne iš universitetų, o būtent iš mano paminėtų valdžios institucijų, kuriose atsakymus privalėtų subrandinti žmonės su tikruoju universitetiniu mąstymu.
– Pabaigai gal apie Kauną dar ką nors pridurtumėte, kad šviesesne gaida pokalbį baigtume?
– Jei apie Kauną, tai prisipažinsiu, kad man dažnai norisi kviesti miestelėnus plačiau atverti akis ir pamatyti, kokiame gražiame mieste mes gyvename. Trys upės mūsų mieste teka, – kur dar kitur taip rasi? Kaune gyventi smagu, gera. Kaunas – išskirtinis miestas, nes turim tam tikrą Kauno aurą.
Pabaigai pasakysiu ir taip: Kaunas – labai stiprus miestas, jeigu jau 14 merų per pastaruosius du dešimtmečius jo negalėjo išjudinti ir padaryti kažko dar blogiau. Tikrai stiprus, be abejonės, miestas yra Kaunas.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Birutė Liutkutė
