Tarptautinės darbo, arba darbininkų, dienos reikšmė, praėjus beveik 125 metams nuo tada, kai ji pradėta švęsti 1891 metais, minint taikios darbininkų, reikalavusių 8 darbo dienos valandų, demonstracijos numalšinimą Čikagoje, smarkiai pasikeitė. Tai tapo ne tik daugiausia fizinį darbą dirbančių darbininkų, bet ir visų samdomų darbuotojų nuo įvairaus lygio vadybininkų iki kūrybinių darbuotojų diena.
Be to, išsilavinimo galimybės bei beatodairiškai sparčiai besivystančios aukštosios ir skaitmeninės technologijos, ypač per pastarąjį dešimtmetį, stipriai pakeitė ir paties darbo prigimtį. Jis tapo kur kas labiau intelektinis ir kūrybinis, o tarpdisciplininės kompetencijos, mokymasis visą gyvenimą ir įvairi profesinė patirtis tapo itin svarbūs.
Tačiau, kita vertus, tokie pokyčiai atvėrė ne tik naujas galimybes, bet ir sukūrė daug naujų iššūkių. Praėjus beveik 130 metų po to, kai 1886 metais buvo numalšinta darbininkų demonstracija, Tarptautinės darbo dienos prasmė išliko ta pati, nes su nemažai senų atsirado daug naujų problemų, susijusių su socialiniu neteisingumu ir nelygybe, atskirtimi ir skurdu, samdomų darbuotojų išnaudojimu.
Būtent skirtingos išsilavinimo ir socialinio mobilumo galimybės bei skirtingas profesinis prieinamumas prie aukštųjų ir skaitmeninių technologijų daro socialinę nelygybę ir atskirtį tarp geriau ir blogiau išsilavinusių, tarp fizinį ir intelektinį darbą dirbančiųjų vis gilesnę. Dėl to, pavyzdžiui, geriau išsilavinę gali ir galės dirbti ilgiau, tęsti savo karjerą ir sulaukę pensinio amžiaus, atitinkamai uždirbti ir sutaupyti daugiau, o mažiau išsilavinusių galimybės sulaukti sočios senatvės bus kur kas menkesnės.
Nereikia pamiršti dar vieno fakto. 1886 m. demonstracijoje Čikagoje darbininkai reikalavo darbo dieną sutrumpinti iki 8 val. Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, kai pramonė ir technologijos yra išgyvenusios keletą didžiųjų revoliucijų, darbo diena tebeišlieka tos pačios 8 valandos.
Lyčių lygybė dar irgi nepakankama. Kaip taikliai pastebėjo lyčių lygybės ekspertė, socialdemokratė Margarita Jankauskaitė: „kai tik palyginam moterį poroje su vaikais, ir vyrą gyvenantį poroje su vaikais, matome, kad jie gyvena visiškai skirtingus gyvenimus. Dramatiškai pasikeičia laiko sąnaudos skiriamos vaikams, buičiai, tvarkymuisi ir t.t. Tai reiškia, kad moteris nebeturi tų pačių galimybių siekti karjeros, dalyvauti visuomeninėje veikloje, politikoje“.
Todėl šiandien, švenčiant Tarptautinę darbo, t.y., samdomų darbuotojų, dieną, tiek Lietuvos, tiek Europos visuomenės turi siekti, kad išsilavinimo ir socialinio mobilumo, kai išsilavinimą ir labiau intelektinę profesiją galėtų įgyti kuo daugiau žmonių, kurių tėvai tokių galimybių neturėjo, galimybės didėtų. Valstybių vyriausybės turi suvokti, kad auganti socialinė nelygybė tarp regionų, kartų ar lyčių yra nenaudinga nei atskiroms visuomenėms, nei žmonijos pažangai apskritai.
Dėl to agituoju ir labai tikiuosi, kad rinkimus į Europos Parlamentą laimės Europos socialistai ir socialdemokratai, kurie europiniu lygiu įgyvendintų socialinės lygybės ir solidarumo politiką, kuri pakeistų neskrupulingą dešiniųjų politiką, su ekonomine ir finansine krize kovojusią skurdžiausiai gyvenančiųjų sąskaita.
