Edmundas Jakilaitis, LRT Televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt
Būdamas ministro Dailio Barakausko vietoje tikrai atsistatydinčiau, sako Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Gediminas Kirkilas. „Juolab kad jis – ne socialinės apsaugos ir darbo, o vidaus reikalų ministras“, – atkreipia dėmesį politikas, komentuodamas galimos korupcijos Vidaus reikalų ministerijoje skandalą.
G. Kirkilas laidai „Dėmesio centre“ taip pat sako, kad Socialdemokratų frakcija balsuos už Seimo nario Rimanto Ručio neliečiamybės panaikinimą, jei prokurorai to prašys: „Mes turime palengvinti teisėsaugos darbą, kad viskas būtų išsiaiškinta“.
Tuo metu Seimo opozicijos lyderis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius, irgi dalyvavęs laidoje „Dėmesio centre“, mano, kad R. Ručio neliečiamybės klausimas lengvai neišsispręs.
Pone Kubiliau, Jūsų nuomone Dailis Barakauskas jau neturėtų vadovauti Vidaus reikalų ministerijai. Kodėl?
A. Kubilius: Būtų geriausia, kad ministras būtų atsistatydinęs jau antradienį. D. Barakauskas yra ne tik ministras, bet ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ vicepirmininkas, Algimantas Juocevičius yra partijos Vilniaus skyriaus koordinatorius, Seimo narys Rimantas Ručys yra buvęs partijos vykdantysis sekretorius, dabar – partijos vicepirmininkas, atsakingas už iždą. Galų gale ir Rolandas Skaisgirys yra pasamdytas šios partijos rinkimų kampanijai.
Akivaizdu, kad sąsajos yra labai tamprios, ir ministro pasakymai, kad jis neva nieko nežino apie kolegų nusižengimus, nelabai įtikina. Kita vertus, D. Barakauskas yra vidaus reikalų ministras, o vidaus reikalų sistema kaip tik turi kovoti su korupcija, nusikalstamumu, ji tvarko teisingumo ir jėgos struktūras.
Taigi bet kokia dėmelė, krentanti ant vidaus reikalų ministro, yra didesnė nei kur nors kitur. Tai yra ministro politinės atsakomybės klausimas ir jis tai jau turėjo išspręsti.
Pone Kirkilai, kaip Jūs manote?
G. Kirkilas: Situacija išties sudėtinga. Politikai būna labai principingi, kai kalba eina apie kitas partijas. Kolegai A. Kubiliui priminčiau, kad ir jis nebuvo greitas priimdamas sprendimus kai kurių ministrų atžvilgiu. Premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su D. Barakausku, kalbėjosi, galbūt jie turi kitokios informacijos ir todėl buvo priimtas toks sprendimas. Bet tai dar nereiškia, kad ministras D. Barakauskas vėliau neatsistatydins. Čia dar bus visko.
Šiuo atveju istorija labai paini. Vienoje pusėje – Vidaus reikalų ministerijoje vykstantys pirkimai, kuriuos galima atsekti pagal sulaikytus asmenis, nes vienas iš jų vadovauja įmonei, teikiančias IT paslaugas. Kitoje pusėje – televizijos prodiuseris, besirūpinantis partijos įvaizdžiu, kuris greičiausiai tikrai nesirūpino informacinių technologijų diegimu priešgaisrines apsaugos ir gelbėjimo ar kokioje nors kitoje tarnyboje. Gal norėta viską, kas yra blogo vidaus reikalų sistemoje, surinkti į vieną krūvą? Kaip tai vertinate?
A. Kubilius: Žinant kai kurių kitų partijų praktiką, galima spėti, kad R. Skaisgirys žinojo, kur yra išleidžiami pinigai viešųjų ryšių ir rinkimų kampanijos reikalams. Kyla klausimas, kokie tai pinigai? Ar tai skaidrūs pinigai, ar partija turėjo ir vadinamąją „juodąją“ kasą, į kurią galėjo patekti pinigai, vykdant kokius nors viešuosius pirkimus.
Prisiminkime garsiąją Darbo partijos bylą, kada kai kurios kampanijos, gavusios europinių pinigų per Ūkio ministeriją, po to remdavo Darbo partiją. Anuomet buvo leidžiama tokia parama. Ir ta parama paprastai atitikdavo 5 proc. gautos Europos fondų paramos dydį.
Manote, kad kažkas rūpinosi pajamomis į partijos „juodąją“ ar „baltąją“ kasą, o prodiuseris R. Skaisgirys rūpinosi, kaip tuos pinigus išleisti partijos labui ir dėl to buvo suimtas?
A. Kubilius: Sunku pasakyti, galima tik spėlioti, tačiau įsivaizduočiau panašią schemą.
G. Kirkilas: Aš taip pat galėčiau tik spėlioti, tačiau susidaro įspūdis, kad R. Skaisgirys, „tvarkiečių“ įvardijamas kaip galimas kandidatas į Vilniaus merus, buvo gana artimas vadovybei ir įtakingas partijoje žmogus, nes bet ko į sostinės merus paprastai nesiūloma.
Tačiau kalbant apie finansus, partijos neturėtų remtis kitokiais pinigais, nes jos finansuojamos tik iš valstybės biudžeto. Tokie įstatymai. Kitas dalykas, kad kai kurios partijos pradeda savo rinkiminę kampaniją gerokai anksčiau, vyksta įvairūs renginiai ir čia nueina nemažai pinigų.
Kad ši istorija susijusi su „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pinigais, yra akivaizdu, nes Generalinė prokuratūra teigia, jog bus kreipiamasi į Seimą dėl „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos nario Rimanto Ručio teisinės neliečiamybės panaikinimo. O šis politikas yra atsakingas už partijos iždą. Ką apie tai manote?
G. Kirkilas: Sprendžiant iš viešojoje erdvėje skelbiamos informacijos, taip ir yra.
Kaip socialdemokratai balsuotų?
G. Kirkilas: Neabejoju, kad frakcija balsuos už minėto parlamentaro neliečiamybės panaikinimą. Mes turime palengvinti teisėsaugos darbą, kad viskas būtų išsiaiškinta. Galbūt asmenys, apie kuriuos dabar kalbame, yra nekalti. Ir jie patys turi turėti galimybę apsiginti.
Esame jau ne kartą kalbėję apie sulaikymus apribojant asmenų laisvę. Ir šiuo atveju keli sulaikytieji turi mažamečių vaikų. Jūsų nuomone, ar teisėsaugos institucijos taiko adekvačias priemones? Neseniai plačiai nuskambėjo atvejis ir su Visagino mere?
A. Kubilius: Čia teisėsaugos reikalas, bet kartais iš tikrųjų atrodo, kad pareigūnų veiksmuose yra ir perteklinio jėgos demonstravimo. Šiuo konkrečiu atveju reikia kelis dalykus atskirai nagrinėti. Vienas dalykas yra ministro ir jo komandos atsakomybė. Jei ministras pačią pirmą dieną neatsistatydino, kitą dieną jau bus pavėlavęs, o trečią bus aiškinama apie politinį susidorojimą.
Spėju, kad tam tikri politiniai ultimatumai yra išsakyti koalicijos partnerių vadovybei ir konkrečiai premjerui – neva, jeigu liesite ministrą, tai išeisime iš koalicijos, grius Vyriausybė ir panašiai. Manau, matysime gumos tempimą. Galvoju, kad ir R. Ručio neliečiamybės klausimas lengvai neišsispręs. Jau dabar įsivaizduoju, kas bus kalbama – esą tai politinis persekiojimas, negalime kelti politinės atsakomybės klausimo, kol nėra teisėsaugos išvadų ir taip toliau.
G. Kirkilas: Kalbant apie taikomas sankcijas įtariamiesiems, mes Europos Sąjungoje imamės daugiausiai tokių baudžiamųjų priemonių, ypač ekonominėse bylose. Sutinku su kolega A. Kubiliumi, kad galima taikyti ir kitokias priemones – pasižadėjimą neišvykti ir panašiai. Kad įtariamieji laikomi areštinėje, galima pateisinti tik tokiu atveju, jei bijomasi, kad veikianti grupė nesusitartų, nesunaikintų įrodymų.
Tačiau ar iš tikrųjų reikia taikyti tokias griežtas priemones? Taikydami tokias priemones mes esame griežčiausi Europoje. Tačiau bylų ištyrimo efektyvumas dėl to nedidėja.
Pone Kirkilai, kalbant apie politinę atsakomybę, ar ponas Barakauskas jau turėjo atsistatydinti?
G. Kirkilas: Pasakysiu taip, kaip pasakė ir Seimo Pirmininkė: aš jo vietoje tikrai taip padaryčiau.
Jūs atsistatydintumėte?
G. Kirkilas: Taip. Juolab kad jis – ne socialinės apsaugos ir darbo, o vidaus reikalų ministras.
