Europarlamentaras V. Landsbergis savo straipsnelyje „Pareiškimas iš Briuselio„ pasipiktino Europos Parlamento primininko M. Shulzo kvietimu balsuoti už Lietuvos socialdemokratus. Konservatorius nesibodi negarbingų užuominų į Europos Parlamento pirmininko tautybę ir prieškarinę vokiečių istoriją: „vokiška tvarka ne visuomet buvo pati geriausia, o socializmo idėjos įgydavo ir diktatūrinių bruožų“. Dar daugiau, ko gero visiškai pritrūkęs argumentų, V. Landsbergis mėgina pašiepti M. Shulzo pastangas kreiptis videoreportaže į Lietuvos žmones lietuviškai, o tai jau, akivaizdu, – gerokai už kultūringos diskusijos rėmų.
V. Landsbergis teigia, kad Europos Parlamento pirmininkas esą pažeidė nerašytą taisyklę laikytis politinio neutralumo. Tačiau nemanau, kad M. Shulzas dėl socialdemokratijos palaikymo vienoje iš šalių ES narių blogiau pirmininkaus Europos Parlamento posėdžiams, nesuteiks žodžio ar kitaip skriaus konservatorius bei liberalus. Savo politinių pažiūrų jis niekada neslėpė – tokia yra europietiška tradicija. Kaip jų neslepia ir Europos komisijos prezidentas konservatorius Ž. M. Baroso, kiti ES pareigūnai, komisarai, nes jie priklauso įvairioms politinėms jėgoms ir tai – normalu. Europoje, šiek tiek kitaip, nei, matyt, galvoja V. Landsbergis bei jo partija, socialdemokratija, kaip ir liberalizmas ar konservatyvizmas, yra tik skirtingos, o ne priešiškos ideologijos, ant kurių, joms besiginčijant ir demokratiškai konkuruojant, laikosi demokratija.
Kodėl vis tik taip sunerimo V. Landsbergis, jog net ėmėsi įžeidinėti Europos Parlamento vadovą? Spėju todėl, kad šis Europos Parlamento pirmininko socialdemokrato M. Shulzo kvietimas palaikyti Lietuvos socialdemokratus griauna dešimtmečiais konservatorių kurtą mitą, jog tik jie, konservatoriai yra patriotai, kovoja už Lietuvos nepriklausomybę, o kitos politinės jėgos ir ypač socialdemokratai, prorusiški, valdomi iš Maskvos ir pan. Ir staiga iš Briuselio (o ne iš Maskvos) kviečiama palaikyti Lietuvos socialdemokratus, ir tai daro ne bet kas, o Europos Parlamento pirmininkas.
Tačiau M. Shulzas pasakė ir daugiau, kas neramina konservatorius. Jis labai aiškiai įvardijo, jog dabartinė dešiniųjų vadinamo taupymo politika Europoje ne tik nepasiteisino, bet ligšiol neįveikė jų pačių sukeltos krizės, įstūmė į skurdą milijonus žmonių. M. Shulzas taip pat parodė, jog tokia politika nėra be alternatyvos, kaip dažnai teigia dešinieji. Ir tai politikai siūloma socialdemokratinė alternatyva. „Dabar, kai dešiniųjų valdoma Europa niekaip negali įveikti krizės„ – sako M. Shulzas – „atėjo metas socialdemokratinių vertybių įgyvendinimui“.
Europos Parlamento vadovas taip pat labai aiškiai pasisako ir už griežtesnę finansinių institucijų bei rinkų kontrolę: „Europos mastu mes privalome pažaboti vien pelno trokštančias finansines institucijas ir rinkas. Įvedus finansinių sandorių mokestį ir euroobligacijas, daugiau lėšų skirtume ekonomikos augimui“ – teigia jis savo videokreipimesi į Lietuvos žmones. Ir nors dešiniųjų vadovaujama Lietuvos vyriausybė prie jau sutarusių dėl šio mokesčio vienuolikos ES šalių (Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Belgijos ir kt. ) neprisijungė, šis projektas judės ir toliau. Šiuo mokesčiu planuojama surinkti 60 milijardų eurų ir panaudoti juos ekonomikos skatinimui ir tarpusavio pagalbai. Ar to nereikia Lietuvai? Likimo ironija, jog už šio mokesčio įvedimą atsakingas ES komisaras yra A. Šemeta, kurį delegavo būtent ši konservatorių ir liberalų vyriausybė, o jį pakeitusi ministrė I. Šimonytė kažkodėl skuba aiškinti, jog esą šis mokestis mums nenaudingas ir Lietuva prie šio projekto neprisijungs.
Iš kurios pusės bepažiūrėsi Europos Parlamento vadovas M. Shulzas pasielgė europietiškai, demokratiškai ir garbingai. Jis išreiškė visos Europos, kuriems priklauso ir Lietuvos socialdemokratai, kairiųjų ir socialistų požiūrį į dabartinę situaciją. Pasiūlė būdus, ką ir kaip reikėtų daryti. Socialdemokratų pergale Lietuvoje neabejotinai džiaugtųsi ir kitų Europos šalių socialdemokratai bei socialistai. Jei konservatoriai nesutinka su M. Shulzo idėjomis, gali demokratiškai diskutuoti, siūlyti savas. Beje, jie savo rinkimų kampanijai buvo pakvietę Europoje prieštaringai vertinamą Vengrijos konservatorių premjerą V. Orbaną, išgarsėjusį spaudos laisvės varžymu savo šalyje ir kitokiais diktatūra kvepiančiais sprendimais. Ir ne praeityje, ką V. Landsbergis bando primesti M. Shulzui, kalbėdamas apie „vokišką tvarką“, o dabartyje, šiandien, šių laikų Europoje. Ir niekas dėl to nesijaudino, nesipiktino ir nesistebėjo, nes bendradarbiavimas tarp ideologiškai artimų partijų Europoje yra normalu. Tik kaip toje lietuviškoje patarlėje: pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu kas esi tu.
