Specialiai „Balsas.lt savaitei“ parengtas tyrimas apie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Gintauto Kėvišo veiklos užkulisius.
„Jūs esate molis, iš kurio aš darau pinigus!” − sakė pavaldiniams G. Kėvišas, liberalas, Abonentas Nr. 4, nesukūręs savo verslo, tik valdęs valstybines įstaigas ir valstybės kultūrai skiriamas lėšas. Tas „molis“ − operos artistai, mintantys iš algų, kukliai viršijančių skurdo ribą. Užtat G. Kėvišas kraustosi į milijoninės vertės namą už nelegalios Laurų kvartalo tvoros sostinės pakraštyje.
Prabangaus kvartalo gyventojas
Laurai yra namų turėtojų bendrija, kurią įkūrė „Maximos“ tinklo savininkai. Ten stūkso pagrindinio „Vilniaus prekybos“ akcininko Nerijaus Numavičiaus ir kitų krautuvininkų rezidencijos. Be jų palaiminimo milijono litų už 8−10 arų sklypelį Lauruose neišleisi.
G. Kėvišas atitiko kriterijus. Kad Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas turi daugiau pinigų nei oficialiai uždirba, buvo kalbama dar iki namo Lauruose statybų. Tačiau tuomet jis sau leido tik kotedžą Fabijoniškėse, kuriam nukėlė stogą, kad įkeltų gero limuzino vertės rojalį. Dar pratrūkdavo jo aistra brangiems automobiliams ir nekilnojamajam turtui gamtos prieglobstyje. Tik šiukštu − automobilių „Porsche“, „Jaguar“, prabangaus džipo vairą sukiojo, baudas už greičio viršijimą mokėjo, bet nuosavybės nepripažino. Juk oficiali alga − ubagiška.
Ir staiga nesusiturėjo. G. Kėvišas oficialiai, popieriuje, yra skurdžius. Laurų mastais, žinoma. Gauna 7000 litų algą. Dar turi visą savo turtą viršijančią paskolą „Sampo“ banke. Padalijus ją ir palūkanas per 10 metų laikotarpį (tiek G. Kėvišui liko iki pensijos), išeitų, kad kas mėnesį jis turi sumokėti bankui daugiau nei 26 000 litų.
Namas Lauruose ėmė sparčiai kilti per pastaruosius pusantrų metų. Kaip tik tuo metu, kai Gedimino Kirkilo Vyriausybė užpylė Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) pinigais.
80 milijonų litų teatro scenai remontuoti. Sprendžiant iš investicinės programos ataskaitos, 36 milijonai 600 tūkstančių litų jau turėtų būti išleisti.
Aferos su premjeromis
Pagauti smalsumo žurnalistai eina į teatrą. Neįleidžia. Rašo skundą Seimui. Tada jau Seimo nariai eina į teatrą. Jų irgi neįleidžia. Siūlo pirkti bilietą ir žiūrėti meną. Žurnalistus ir seimūnus labiau domina buhalterinė realybė. Skundas ministrui viską pakeičia.
Kai Seimo narys Kazimieras Uoka duris kūnu mėginančiai užstoti sekretorei paaiškina: „Jūs ką?! Žmonių rinkti atstovai eina apžiūrėti valstybės turto!” − tyrėjų komanda atsiduria užkulisiuose. Tuose, kuriuos ką tik paremontavo už daugiau nei 30 milijonų litų.
O dar prieš porą metų buvo aikčiojama, kad labai brangiai − už milijoną ir 200 tūkstančių litų – buvo pastatytas spektaklis „Madam Baterflai”, parodytas kelis kartus, paskui dekoracijos išvežtos į Londoną ar Niujorką, todėl jau beveik metai spektaklio nėra.
Aiškinama, kad brangiai statyti spektaklius ir greitai išimti juos iš repertuaro yra teatro vadovybės naujo verslo dalis. Apsuki didelius pinigus pastatymui, „nuimi drožlę“ ir nerodai, nes už rodymą reikia papildomai mokėti artistams.
Tačiau tokių spektaklių kaip „Baterflai”, „Borisas Godunovas”, „Valkirija“, „Meilė ir kiti demonai“ reikia prasukti 25, kad išleistum tiek, kiek čia per pusantrų metų tariamai sukišta scenos mechanizmams iš dalies atnaujinti. 36 milijonai.
Trečdalis sumos išgaravo
Rekonstrukcijos reginys nuvilia. Remontuoti tik virš scenos ir po ja esantys dekoracijų ir scenos nuolydžio kampą keičiantys mechanizmai. Ir tai − ne visi.
Statybų kaina − kuriozas. Pasivedi į šalį vieną už statybas atsakingą žmogų: „Kiek kainavo?“ Atsako: „Viršuje − apie 5−6, apačioje − apie 15−16.“ Čia − apie milijonus. Klausi kito. Atsako: „Viršuje − 15, apačioje – 16.“ Tad kur dingo 9−10 milijonų?
„Rodykit popierius“, - tai Seimo narių Aurelijos Stancikienės ir K.Uokos nurodymas.
Iš dokumentų paaiškėja, kad projekto kainą nustatė rangovas. G. Kėvišas pasirašė sutartį neišsiaiškinęs ir neįrodęs, kad remonto reikia, kokio jo reikia ir kiek tai kainuoja. Sąmatą sudarė rangovas, projektavo rangovo samdyta Jonavos projektuotojų uždaroji akcinė bendrovė. Beje, tų jonaviečių gausa (jie ir projektavo, ir darbus vykdė) kelia daug minčių apie galimą „otkato“ organizavimo schemą.
Seimo nariai imasi skaičiuoti: šviesos nepakeistos, iš asbesto pastatyta priešgaisrinė siena, ėdanti artistų sveikatą, tebestovi, orkestrinė neremontuota, scenos ratas, ant kurio sukasi dekoracijos, − ir tas nepadarytas. „Nepadaryta “, − tai atsakymas į bemaž 4/5 sąmatoje numatytų darbų, o išleista jau beveik pusė 80 milijonų litų biudžeto.
Skaičiuojame atliktų darbų kainas. 21 milijonas litų. Su pridėtinės vertės mokesčiu − 25 milijonai. Tai kur dar maždaug 9 milijonai, kurie jau išleisti? Teatro ponai aiškina, kad tai buvęs „užsakovo rezervas“. K. Uoka, buvęs valstybės kontrolierius, nustoja kvėpuoti: „Trečdalis sumos nenumatytiems darbams?!“ Vienas iš tikrintojų komandos mesteli versiją: „Štai ir radai pinigų direktoriaus namui.“
K. Uoka tvirtina, kad už tokius pinigus Lietuva galėjo įpusėti statyti mirtinai būtiną suskystintų dujų terminalą arba nacionalinį stadioną, pradėti ir baigti Kauno areną, dėl kurių vyko arši vieša diskusija. G. Kėvišo išlaidavimui pinigai buvo skirti slapta. „Jie maudėsi pinigų jūroje“, − teškia Seimo narys.
Tradiciniai šaltiniai
Tos maudynės yra šventė. Egzistuoja ir įprasta pinigų plovimo schema, kaip spėjama, atsivežta iš Italijos po stažuotės prastos reputacijos impresarijaus Valentino Proczysnkio, Pono 150 procentų, kontoroje.
G. Kėvišas skelbiasi dirbęs toje kontoroje, nors tuo pat metu ėjo Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktoriaus pareigas. Po tos stažuotės Lietuva, garsėjusi didžiais joje išugdytais menininkais (smuikininkas velionis Raimundas Katilius, violončelininkas Davidas Geringas, pianistai Povilas Stravinskas, Mūza Rubackytė, Jurgis Karnavičius, vargonininkas Balys Vaitkus ir t. t.), tapo solistus importuojančia šalimi.
G. Kėvišo kolegė, Klaipėdos muzikinio teatro vadovė Audronė Žigaitytė aiškina tokio pasikeitimo priežastį: „Pasikvieti atlikėją, kainuojantį 40 000 eurų. Agento gaunami 16 proc. nuo muzikanto honoraro yra didesnė suma negu nuo 1000 litų, kurie sumokami tokio pat meistriškumo lietuviui.“
Schemą patvirtina Valstybės kontrolės aktas: mūsiškių ir užsienio atlikėjų pajamos skiriasi 45 kartus.
Sutapimas − G. Kėvišas skelbiasi esąs ne tik direktorius, bet ir privatus agentas.
Tik esminė problema: valdiškos įstaigos vadovas ar jo statytiniai neturi teisės perparduoti jiems patikėtų valstybės išlaikomų kolektyvų ir iš to pelnytis. Tai neteisėta. Neteisėtumą geriausia paslėpti po dvigubais kontraktais.
Kai šią schemą nustatė teisėtvarkos institucijos, bylą pavyko nugesinti tik vieno iš Socialdemokratų partijos vicepirmininkų pastangomis. Tuo metu G. Kėvišas paties AMB ir Abonento rūpesčiu buvo paskirtas vadovauti LNOBT, ir teatrą ištiko tas pats likimas kaip ir Filharmoniją. Pirmiausia iš teatro buvo išvytas pasaulinio garso dirigento Vladimiro Fedosejevo mokinys Liutauras Balčiūnas. Vėliau repertuare neliko vietos legendinei Irenai Milkevičiūtei. Į jų vietą jaunoji karta nestojo.
Negavusi darbo Lietuvoje Ieva Prudnikovaitė išvažiavo į Vokietiją. Liudo Mikalausko sceninė premjera įvyko Kauno muzikiniame teatre. Almas Švilpa, Algis Drevinskas, Genadijus Bergorulka, Rita Novikaitė, Irena Bespolovaitė, Vida Miknevičiūtė, Aušrinė Stundytė ir kiti dainuoja Europos scenose, tačiau Vilniaus operai yra nereikalingi.
Violeta Urmana nekviečiama net į „Vilnių − Europos kultūros sostinę“, nes neleidžia spekuliuoti savo vardu. Vietoj jų gundomi kiti, kurių vienintelis skiriamasis bruožas − nelietuviška pavardė. Atvažiuoja, pasirašo astronominį honorarą ir išvažiuoja. O agento dalis investuojama į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ir užsienyje.
Kai mėginome susisiekti su G. Kėvišu, jis paaiškino išvykęs slidinėti į kalnų kurortą, tačiau galiausiai paprašė to, kas neįmanoma, – tiesioginio LNK eterio. Lygiai tokiu būdu prieš keletą metų nuo įvairių kaltinimų mėgino išsisukti ir Abonentas.
