Papasakokite, kaip atsiradote VDU?
VDU – mano pirmasis universitetas, čia studijavau Filosofiją ir Teologiją, o dabar atsiradau be jokios didesnės strategijos. Manęs paklausė, ar būtų įdomu prisijungti prie Menų fakulteto komandos, ir ilgai negalvojęs sutikau. Mūsų kompanija stengiasi puoselėti socialiai atsakingą laikyseną – esame tie, kurie mėgsta dalintis savo patirtimi, stengiamės prisidėti prie turimos praktinės patirties (angl. know how) perdavimo. Tad pagalvojau, kad tikrai noriu paeksperimentuoti, net per daug netikėdamas, kad šis eksperimentas gali taip pasiteisinti. Tiesa, kai sužinojau, kad vietoj 30 studentų (tiek maždaug įsivaizdavau) bus 130, prisipažinsiu, kojas truputėlį pakirto, bet jau po pirmų paskaitų supratau, kad čia susirinkę tie žmonės, kurie girdi, kuriems įdomu, kurie klauso ir noriai priima informaciją.
Kokį dalyką dėstote universitete?
Mes su dr. Jūrate Tutlyte dalinamės Kūrybinių industrijų įvadą, o aš dėstau apie TV industrijas. Mūsų komanda veikia daugiau tarptautinių formatų įgyvendinimo srityje, taip pat pasakoju apie muzikinius projektus, specialiųjų įvykių tiesioginės ar netiesioginės transliacijos niuansus. Trumpai tariant, apie pramogų industriją plačiąja prasme. Puikiai supuolė, kad kurso pradžioje kaip tik filmavome projektą „Lietuvos balsas“, tad daugelis studentų čia atliko praktiką. Kai kurie taip užsikabino, kad mielai atvažiuoja savanoriauti į visus mūsų projektus.
O kaip apibūdintumėte kūrybines industrijas žmogui, kuris net neįsivaizduoja, kas tai yra?
Jeigu taip visiškai paprastai, tai sritis, kurioje iš kūrybos uždirbami pinigai. Turbūt Kūrybinės industrijos yra taip pat platu kaip vadyba. Juk yra ir meno, ir medicinos, ir daugelio kitų sričių vadyba. Kūrybinės industrijos taip pat yra labai plati sritis ir aš labai džiaugiuosi, kad tokia disciplina atsiranda Lietuvoje. Kūrybinių industrijų rinkoje sukasi gana nemaži biudžetai, bet dauguma šias veiklas pradėjusių žmonių yra tos srities savamoksliai. Tad teorinio pagrindo mūsų rinkoje kartais pritrūksta. Žinoma, kai kurie semiasi patirties užsienio kompanijose, tačiau, manau, žymiai paprastesnis kelias yra žinoti, ant kokių grėblių nelipti. O mes, savamoksliai, tik gerokai pasitrankę į šiuos grėblius, išmokstame juos apeiti. Studentams labai lengva pagalvoti, kad teorijos niekam nereikia, nes svarbiausia viską žinoti iš praktinės pusės, tačiau taip nėra. Per paskaitas kartoju, kad praktika su teorinėmis žiniomis yra nepalyginamai stipresnė ir naudingesnė už tiesiog pliką praktiką. Nelaikau savęs atsvara akademiniam pagrindui, tik papildu ir, manau, kad studentai, kurie su manimi bendradarbiauja, puikiai tai jaučia.
Kokiuose Jūsų projektuose ir kokią praktiką pas Jus atlieka studentai?
Pas mus praktika yra keleto lygių. Pats efektyviausias, kuomet jau esi bendradarbis-praktikantas, sėdi biure kažkiek nustatyto laiko ir dirbi su konkrečiu projektu. Biure vyksta planavimas, o aikštelėje – įgyvendinimas. Kartais turime praktikantų iš užsienio universitetų. Šiuo metu viena mergina iš Anglijos Huddersfieldo universiteto baigia praktiką, kuri truko ištisus metus. Su studentais iš VDU dažniau aktyviai dirbame per atstumą, tačiau atvykę į Vilnių jie gauna labai konkrečias užduotis projekte.
Kokios tai būna užduotys?
Pačios įvairiausios: nuo darbo stiliaus ar programos grupėse, kur reikia dirbti su artistais, sužiūrėti grimą, aprangą, palydėti juos reikiamu metu į sceną. Arba prie technikos, kur reikia sužiūrėti apsaugines tvoreles, biotualetus, įvairias techniškas detales, kad viskas būtų laiku ir reikiamoje vietoje. O tarp šių dviejų kraštutinumų – galybė darbų, kuriuos reikia padaryti. Darbų amplitudė tikrai didelė, tad žmogus, būdamas šioje „mėsmalėje”, realiai pamato tai, apie ką išgirsta per paskaitas.
Koks didžiausias Jūsų su studentais įgyvendintas projektas?
Šiemet kartu su VDU Kūrybinių industrijų pirmakursiais įgyvendinome gana ambicingą projektą – Kaune prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos surengėme Vasario 16-osios koncertą, kurį tiesiogiai transliavo LNK televizija. Būtent su studentais seminarų metu sukurta koncepcija laimėjo LNK skelbtą konkursą, kurį iš dalies finansavo Europos Parlamentas. Su VDU Menų fakulteto dekane doc. dr. Ina Pukelyte dabar svarstome, kad būtų protingiausia šią tradiciją pratęsti ir kasmet su Kūrybinių industrijų studentais parengti ir įgyvendinti bent vieną panašų projektą. Tai ne tik puiki praktika ir patirtis studentams, bet ir didelis universiteto indėlis į miesto kultūrinį gyvenimą.
Kaip pasirenkate studentus praktikai? Turbūt norinčių yra daug daugiau, negu galėtumėte priimti.
Taip, bet norinčių, galinčių ir tinkančių paprastai yra tiek, kiek mums ir reikia. Žinoma, yra ir nuojauta, kuria aš stipriai vadovaujuosi, nors kartais ji mane ir apgauna (juokiasi – aut. past.). Vienas geriausių mano patyrimų šioje srityje – mergina, kuri dabar dažniausiai dirba mano asistente tiesioginių transliacijų ir kitų filmavimų metu. Ji, beje, VDU Kūrybinių industrijų studentė. Kartą pati priėjo prie manęs ir pasakė – „Noriu būti Jūsų asistente“. Aš ją priėmiau ir, patikėkite, kol kas ji geriausia per visą mano karjerą turėta asistentė! Bet juk ne visi taip tiksliai žino, ko nori.
Negalima iš visų reikalauti to paties! Prigimtis yra svarbiausias pagrindas, ant kurio statoma patirtis, išsilavinimas, kiti dalykai. O srityje, kurioje dirbu, prigimtis yra labai svarbi. Jeigu tavo tipažas tinka konkrečiai sričiai, daugelis dalykų pasidaro natūraliai, kitu atveju net paprasčiausias darbas gali reikalauti didžiulių pastangų. Pramogų industrijoje labai svarbus komunikabilumas, gebėjimas kitus uždegti savo idėja. Manau, kad intravertams tai gali būti daug sunkiau, nei ekstravertams.
Ar pats lengvai atradote mėgstamą savo darbo sritį?
Ir taip, ir ne. Jeigu dabar žvelgčiau į praeitį, galėčiau pasakyti, kad viskas vystėsi labai kryptingai. Nuo mažų dienų mane supo menas ir muzika. Vėliau sekusios Teologijos studijos, atrodytų kiek išsuka iš to nuoseklaus kūrybinio kelio, tačiau kaip tik gyvendamas jėzuitų namuose ir ruošdamasis vienuoliniam keliui kartu su bendraminčiais suorganizavau pirmą krikščioniškos muzikos festivalį, kurį transliavo LRT televizija. Tai, žinoma, tebuvo mano „užklasinė” veikla. Šiandien, žvelgdamas atgal, manau, kad yra tam tikras pašaukimas, ir kad ir ką tu bedarysi, kad ir kiek kartų bandysi užtvenkti tą upę, tau nepavyks. Aš taip pat kažkurį laiką bandžiau galvoti, kad man reikia daryti kitus dalykus, bet klausydamas savo širdies supratau, kad juos turiu daryti kitaip, nei buvo įprasta, ir šiandien visos tos patirtys, kurios galėjo atrodyti kaip nusukimai į šalį, labai mane praturtino. Šis teologinis fonas, įvairių patirčių bagažas įgalina mane priimti nestandartinius sprendimus.
Sakote, kad nereikia bijoti klysti?
Jaunus žmones raginu nebijoti ieškoti. Nebijoti išlipti iš tos valties, kuri, atrodo, plaukia ne į tą pusę. Nesu fatalistas, bet tikiu, kad žmogaus kelionė vedama, vadinkite kaip norite – Gyvenimo ar Dievo, ir jei pasiduodi tam vedimui, galiausiai viskas susiklosto gerai. Jeigu esi atviras savo vidiniam balsui ar širdžiai, tu vis tiek nueisi teisinga kryptimi, net jeigu tą akimirką atrodo, kad tai yra ėjimas į visiškai priešingą pusę.
Pasvajokite, koks būtų Jūsų tobulas darbas?
Mano darbas vis tobulėja! Nors iki tobulumo dar truputėlį trūksta... Labai mėgstu keliauti ir gyventi viešbučiuose, nes ten viską už mane sutvarko (juokiasi – aut. past.). Tad norėčiau daugiau skraidyti ir daugiau susitikimų turėti ne Lietuvoje, bet nenorėčiau, kad pasikeistų sritis, kurioje dirbu. Dėl to ir sakau, kad mano darbas tobulėja, nes dirbu su žmonėmis, kurie labai šaunūs ir praturtinantys, tad dažniausiai eiti į darbą man labai malonu.
Galbūt mano tobulame darbe galėtų būti mažiau streso, bet jis neišvengiamas ten, kur tenka prisiimti atsakomybę. Prodiuserio darbas šiuo atžvilgiu labai nedėkingas, nes viską dažniausiai darai kitų rankomis. Užtat esi visiškai priklausomas nuo savo komandos. Bet po kurio laiko atsiranda tam tikri įgūdžiai, kurie leidžia suprasti, kad kai kuriuos dalykus turi paleisti, nes vienas visko nesugebėsi išlaikyti. O tai daro gyvenimą laimingesniu.
