.jpg)
Labai norėdamas žmogus gali suspėti daug, tuo galima įsitikinti pasikalbėjus su aktoriumi ir choreografu Gyčiu Ivanausku. Iš teatro scenos ir televizijos ekrano pažįstamas aktorius neslepia, jog kartais gyvenime susigundo įvairiomis avantiūromis, bet tuoj „pasitaiso“ patikslindamas, kad kol kas leidžia sau kūrybines paieškas.
Dramoje „kankintis“ mieliau...
– Dirbate prie keleto projektų, turite daug įvairių veiklų, kur dėliojate prioritetus?
– Be abejo, teatre. Man visuomet buvo svarbiausias teatras ir būtų šiek tiek akiplėšiška sakyti, kad būtent dramos teatras. Po televizinių projektų visi galvoja, kad esu šokėjas ir ne tik šiuolaikinių, bet ir pramoginių šokių. Ironizuoju, nes ką žmonėms per televizija „paduoda“, tą jie ir „suvalgo“. Pasižiūrėjus į televizijos programas atrodo, kad visa Lietuva nieko daugiau neveikia, tik šoka, bet teatrinio šokio mes turime mažai.
Kai manęs paklausdavo, kas man mieliau – šokis ar teatras, visuomet atsakydavau, jog pasirinkau tokią specialybę tam, kad galėčiau daryti abu šiuos dalykus, o laikui bėgant vis dažniau pagalvoju, kad dramoje „kankintis“ mieliau...
– Ar aktorius, dirbdamas ne vienoje trupėje, o turėdamas daugiau skirtingų patirčių, tampa savarankiškesnis?
– Kiekvienas naujas vaidmuo atneša naują intrigą, darbo su skirtingais žmonėmis patirtį. Buvo atvejų, kai per vasario mėnesio 28 dienas vieną spektaklį teko suvaidinti net keturiolika kartų. Malonumo nejaučiau, o į teatrą pradėjau vaikščioti kaip į darbą. Mano nuomonę, ėjimas į teatrą kaip į darbą, aktoriui kenkia ir ta būsena man labai nepatiko.
Televizijoje – viskas už stiklo
– Pažįstate teatro ir televizijos virtuvę, kokie šių sričių trūkumai ir privalumai?
Teatro aplinkoje yra daugiau šilumos. Tikrai nenoriu įžeisti televizijoje dirbančių žmonių, nes kiek teko ten būti, visi buvo labai draugiški ir nuoširdūs, bet teatro scenos aura įpareigoja būti tam tikrame rate – gal nuskambės banaliai, bet teatras turi būti šeima. Teatre žiūrovas mato viską, ką jam duoda scenoje esantis žmogus ir tuo pačiu dar turi galimybę įdėti šiek tiek savęs. Televizijoje viskas yra už stiklo: niekada nematysi savo klaidų, netikrų emocijų.
– Kokia kritika jums, kaip kuriančiam žmogui yra skaudesnė – daugybės žiūrovų, kurie pažįsta jus tik iš televizijos ekrano, ar tų, kurie ateina į teatrą?
Kažkada man bet kokia kritika būdavo labai skaudi. Kartais sekasi geriau, kartais prasčiau, bet niekas nemato užkulisių ir juodo darbo. Kritiką visuomet suvokiu kaip bandymą kritikuojamą žmogų nukreipti teisinga linkme ar jam patarti, kaip jis turėtų elgtis ateityje. Niekada nesuprantu ir nepateisinu kritikos, kai žmogų bandoma įžeisti dėl nieko.
Išvykti neleidžia patriotizmas
– Ar esate sulaukęs pasiūlymų padirbėti užsienyje?
– Teko dalyvauti keletoje stažuočių užsienyje, trukusių po mėnesį ir ilgiau, bet galbūt manyje nėra tiek noro spjauti į viską Lietuvoje ir vykti ten. Tikriausiai išlenda koks nors patriotizmas, bet turiu vieną agrumentą nuvyti šioms mintims į šalį: kodėl turiu būti patriotu valstybės, kuri nėra mano patriotė? Skambiai sakoma, kad turime visi kurti valstybę. Ir ką?! Man prakaitą kas nors nuvalys? Gyvenime dažniau vietoje lengvesnio kelio renkamės vietą, kur mus gerbia. Laimės ieškoti neturiu laiko ir jėgų, bet jei pasitaikytų progą, turiu argumentų, kodėl išvykčiau.
– Ar reikia žiūrovui matyti kūrybinio proceso virtuvę?
Kai valgote skanų patiekalą ir mėgaujatės rezultatu, juk ne visuomet svarbu žinoti, kaip šis valgis buvo gaminamas. Teatro scenoje dirbama dėl rezultato, kad žiūrovui nereikėtų kankintis dėl užkulisinių peripetijų ir jis išgyvena su aktoriumi tai, ką šis patiria esamuoju momentu. Viso kūrybos proceso žiūrovui matyti nereikėtų, bet jis turėtų suvokti, kad rezultatas nėra pasiekiamas šiaip sau.
– Kas būna tuomet, kai ryte paprasčiausiai nesinori keltis iš lovos?
Neatsikeliu. Daug mane pažįstančių žmonių žino, kad kartais reikia rimtai spirti į man subinę. Vien žinojimo, kad esi geras aktorius neužtenka. Esu žmogus, mėgstantis būti tarp žmonių. Aktoriaus profesija įpareigoja savo problemas stumti į šoną.
