Giedrius Guntorius, 35 metų verslininkas, UAB „Tebūnie švara“ ir UAB „Amber Trip“ steigėjas, įsitikinęs, kad veikliems lietuvių verslininkams tėvynėje darosi ankšta ir norint plėsti verslą yra tik vienas būdas - skverbtis į kaimyninių šalių rinkas. Jis teigia, kad vienodai perspektyvios yra tiek ES šalys, tiek mūsų rytinės kaimynės.
Ir išties G. Guntorius žino, ką kalba. Jis ne tik keičia kilimėlius Aleksandro Lukašenkos kanceliarijai Minske ir užima rinkos lyderio pozicijas Kaliningrado srityje, bet ir steigia kompanijos atstovybes Suvalkuose. O rengdamas juvelyrikos ir gintaro parodą „Amber Trip“ glaudžiai bendradarbiauja su skandinavų, italų, amerikiečių ir japonų juvelyrikos pirkliais, tačiau neapeina ir Kaliningrado srities, kurios gelmėse glūdi net 90 proc. viso pasaulio gintaro klodų, verslininkų. „Omni laikas“ domisi, kokių sugebėjimų reikalauja vadovavimas dviems skirtingo profilio įmonėms ir darbas su labai skirtingo mentaliteto verslo partneriais.
Vadovaujate dviems įmonėms, tai privalumas ar trūkumas?
Be abejo, tai privalumas. Bet koks verslas su laiku tampa monotoniškas ir nuobodus. Turėdamas kelis darbus, viename pailsiu nuo kito, ir atvirkščiai.
Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie savo veiklą?
Prieš dešimt metų įkūriau kilimėlių keitimo bendrovę „Tebūnie švara“. Tuomet tai buvo pirmoji tokio pobūdžio įmonė Lietuvoje. Šios kompanijos veikloje aktyviai dalyvavau 8 metus, pastaruosius 2 metus užsiimu tik strateginiu planavimu ir šiai įmonei skiriu vis mažiau laiko. Tik nepagalvokite, kad šis verslas merdi. Priešingai, prieš 2 metus įkėlėme koją į Kaliningrado srities ir Baltarusijos rinkas, o šiemet pradėjome dirbti Lenkijoje. O šiai įmonei mažiau laiko galiu skirti todėl, kad kolektyvas seniai susiformavęs ir vieni kitus suprantame iš pusės žodžio.
Perspektyvą matote ne tik Baltarusijoje ir Kaliningrade, bet ir Lenkijoje?
Dabar turime apie 60 proc. rinkos Lietuvoje, 90 proc. Kaliningrade ir apie 70 proc. Minske. Apie rinkos dalį Lenkijoje kalbėti dar anksti, nes ten įžengėme visiškai neseniai, pradėjome veiklą nuo Suvalkų, Bialystoko ir Augustavo. Jei gerai seksis, po poros metų ketiname įkelti koją ir į Varšuvą. O kol kas Lenkijoje nesame įsteigę net savo cecho, surenkame nešvarius kilimėlius ir vežame juos valyti į Lietuvą. Trumpai tariant, naudojamės vieninga ES šalių ekonomine erdve.
Sklinda gandai apie verslo specifiką Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje...
Neslėpsiu, į šias rinkas atėjome naudodamiesi asmeniškais kontaktais ir pažintimis, bet aš manau, - tai normali verslo praktika. Jokių aukštų užtarėjų tose šalyse neturime. Ten taip pat galioja rinkos dėsniai, jei paslauga reikalinga - įmonės ją užsisako.
Teko girdėti, kad keičiate kilimėlius pačiam Aleksandrui Lukašenkai?
Taip, Baltarusijos Prezidentūra naudojasi mūsų paslaugomis. Niekas nežiūrėjo, kad esame lietuviška kompanija, tad politinių aspektų čia įžvelgti būtų sunku. Baltarusijoje susidūrėme su visiškai kitokiais sunkumais, daugelis klientų norėjo įsigyti mūsų kilimėlius ir patys juos valyti, labai sunku buvo išaiškinti, kad nesame kilimėlių pardavėjai, o juos tik nuomojame.
Na nejaugi taip ir nėra jokių sąsajų su politika?
Iki šiol politikos permainos mūsų verslui tiesiogiai neatsiliepė. Tačiau po polemikos dėl Gegužės 9-osios minėjimo ir ypač po aštrių George‘o W. Busho pasisakymų jaučiu, kad požiūris į mus šiek tiek pakito, bendraujant atsirado šioks toks šaltukas.
Tad galima teigti, kad JAV administracijos veikla daro įtaką Lietuvos kilimėlių keitimo verslui Baltarusijoje?
Be jokios abejonės (juokiasi)! Na, o jeigu rimtai, kai kurie mūsų politikų pasisakymai apie kaimyninę šalį yra, mano galva, per griežti ir nediplomatiški. Manau, kur kas daugiau įtakos galima būtų daryti remiant Lietuvos kompanijų skverbimąsi į šias šalis. Panaši situacija ir kalbant apie Kaliningradą. Lietuvos politikai labai džiaugiasi mūsų investicijomis ir įtaka Kaliningrade, tačiau nė piršto nepajudino, kad atsirastų LAL reisas į Kaliningradą. Esu tikras, jis tikrai nebūtų nuostolingas.
Na, o kita veiklos sritis - gintaras?
Tai pusiau verslas, pusiau hobis, gintaro tema man visuomet buvo nesvetima. Savo verslą pradėjau prieš 12 metų kaip gintaro eksportuotojas, važinėjau po visą pasaulį ir siūliau lietuviškus gintaro gaminius. Po 10 metų tokios veiklos sumaniau rengti Vilniuje juvelyrikos ir gintaro parodą. Dabar aktyviai rengiamės trečiai juvelyrikos ir gintaro parodai „Amber Trip 2006“. Šiame versle daugiausia orientuojamės į Šiaurės ir Vakarų Europos rinkas, mūsų tikslas padaryti Vilnių regiono juvelyrikos sostine. Iš šios parodos išsivystė dar vienas verslas - tai profesionalams skirtas leidinys anglų kalba „Baltic Jewellery News“. Kol kas jis išeina tik kartą per ketvirtį, tačiau po pusantrų metų ketiname jį paversti mėnraščiu.
Kalbant apie gintarą, ar nebijote, kad jūsų verslą perims kaliningradiečiai, juk pagrindiniai gintaro klodai yra būtent ten?
Kol kas tokio pavojaus nėra. Žaliavos įsigyti galime laisvai, o mūsų ir Lenkijos meistrai yra pažengę tiek toli, kad greitai pavyti būtų neįmanoma. Lenkai jau seniai kuria labai įdomius papuošalus, derindami gintarą su sidabru, o lietuvių meistrai taip pat turi specifinį braižą, yra pripažinti visame pasaulyje, tad baimintis nėra ko.
„Amber Trip“ sparčiai auganti paroda, kur glūdi sėkmės priežastis?
Labai gerai apie ją šiemet pasakė vienas parodos dalyvis iš Rusijos: „Atvažiavau į Europą, o jaučiuosi kaip namie“. Naudojamės tuo, kad jau priklausome ES, tačiau vis dar nepraradome kontaktų posovietinėje erdvėje. Tad kalbos apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų nėra tuščiažodžiavimas, reikia tik tinkamai pasinaudoti esama situacija.
Ar nesunku vienu metu dirbti tokiose skirtingose rinkose?
Lietuva yra maža valstybė ir verslo plėtros galimybės čia ribotos, tad esame tiesiog priversti veržtis į kaimynų rinkas. Sienos verslui yra tik mūsų sąmonėje. Pastebėjau, kad daugelis, net politikai, apie ES kalba kaip apie kažkokią kitą valstybę, metas suvokti, mes ir esame ta pati ES. Taip pat nereikia užmiršti, kad su rusais, baltarusiais ir ukrainiečiais turime 50 metų gyvenimo vienoje valstybėje patirtį, puikiai žinome jų mąstymo būdą ir papročius. Reikia stengtis išnaudoti šią situaciją. Kas gi jei ne mes imsimės steigti įmones Baltarusijoje ir Kaliningrade.
Kalbino Vilius Šimkus
